R.T.Erdoganą, kuris premjeru dirba nuo 2003 metų, jo šalininkai liaupsina kaip naująjį „Sultoną“, modernizavusį Turkiją ir grąžinusį sekuliariojo bei kariškių elito turėtą valdžią žmonėms.
R.T.Erdogano, vis labiau skaldančios figūros, nekenčia daug sekuliarių turkų, kurie laiko jį autokratu, norinčiu pamažu, bet užtikrintai islamizuoti šalį.
Tačiau nėra abejonių, kad R.T.Erdoganas siekia patekti į istoriją ir nori užimti vietą greta šiuolaikinės Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko (Mustafos Kemalio Atatiurko) – kaip didis transformatorius.
Po pergalės šio sekmadienio rikimuose nepaprasta jo kelionė į pačią Turkijos politikos viršūnę baigėsi.
Jei dirbs dvi penkerių metų kadencijas iš eilės, jis Turkiją valdys ir 2023-iaisiais, kai šalis švęs 100-ąsias savo įkūrimo – M.K.Ataturko dėka – metines.
R.T.Erdogano tikslas yra transformuoti Turkiją, paversti ją ir modernia europietiška valstybe, ir islamo galia – kvapą gniaužiančiais ambicingais projektais, tarp kurių yra visiškai naujas greitųjų traukinių linijų tinklas visoje šalyje, tunelis po Bosforo sąsiauriu ir laivams skirtas naujas kanalas Stambule.
Tačiau savo priešininkams R.T.Erdoganas reiškia grįžimą atgal, prie autokratinių Osmanų imperijos ekscesų, rizikuojant sunaikinti M.K.Ataturko sekuliarų palikimą ir šalies svajonę vieną dieną įstoti į Europos Sąjungą (ES).
Vašingtone įsikūrusio strateginių studijų centro „The Washington Institute“ Turkijos studijų programos direktorius Soneras Cagaptay (Soneras Čahaptajus) sakė, kad pusė šalies balsavo už R.T.Erdoganą paremdama jo darbą dėl ekonomikos augimo ir jo tvirtos rankos taktiką, tačiau kita pusė jautėsi labiau atstumta.
„Jam bus sunku įveikti šį skilimą“, – sakė S.Cagaptay.
IŠ KALĖJIMO Į VALDŽIĄ
Pakrančių apsaugos karininko iš Stambulo Kasimpašos rajono netoli uosto sūnus R.T.Erdoganas, kurio šeima buvo kukli ir kuris paauglystėje gatvėse pardavinėdavo duoną ir citrinas, mokėsi į religiją orientuotoje Imamo Hatipo mokykloje.
Jis baigė verslo administravimo studijas ir net pusiau profesionaliai žaidė futbolą viename Stambulo klube.
Jis buvo prisidėjęs prie islamo jaunimo grupių, kurios metė iššūkį tų laikų sekuliariems nacionalistų režimams ir dėl perversmų nedvejodavusiems generolams, kurie savo pareiga laikydavo užtikrinti griežtą religijos atskyrimą nuo valstybės.
1994 metais R.T.Erdoganas tapo Stambulo meru ir ėmėsi spręsti šio didžiulio, daugiau kaip 15 mln. gyventojų turinčio miesto problemas, tokias kaip automobilių spūstys ir oro tarša.
Kai jo religinė partija buvo uždrausta, jis dalyvavo demonstracijose ir buvo trumpam atsidūręs kalėjime už esą padeklamuotą islamišką eilėraštį, kurį teismas palaikė religinės neapykantos kurstymu.
„Mečetės yra mūsų kareivinės, kupolai – mūsų šalmai, minaretai – mūsų durtuvai, o tikintieji – mūsų kariai“, – sakoma tame prieštaringai vertinamame eilėraštyje.
Šiuos žodžius R.T.Erdoganas ne kartą kartojo ir per savo rinkimų kampaniją.
2001 metais R.T.Erdoganas ir jo ilgametis sąjungininkas, dabartinis prezidentas Abdullah Gulas (Abdula Giulas) drauge įsteigė islamiškų šaknų turinčią Teisingumo ir plėtros partiją (AKP), kuri 2002-aisiais didžiule persvara pasiekė pergalę ir vėliau lengvai laimėdavo visus rinkimus.
R.T.Erdogano partija įvykdė virtinę reformų, kad priartintų Turkiją prie Europos Sąjungos, bet vėliau kalbos dėl narystės įstrigo, o premjeras piktai pareiškė, kad Turkija nelauks amžinai.
Pastaraisiais metais R.T.Erdoganas sušvelnino suvaržymus dėl moterų šydų nešiojimo, apribojo alkoholio prekybą ir stengėsi uždrausti mišrius merginų ir vaikinų bendrabučius valstybiniuose universitetuose. Šiuos žingsnius jo kritikai laikė darbotvarkės islamizuoti griežtai pasaulietinę visuomenę dalimi.
„Nesutinku su nuomone, kad islamo kultūros ir demokratijos negalima suderinti“, – kartą sakė jis.
M.K.Ataturko įvesto sekuliaraus režimo gynėjai kaltina R.T.Erdoganą bandant ištrinti jo palikimą, bet pats jis giriasi į perversmus linkusią ekonomiškai silpną šalį pavertęs regionine galia, kaip ir norėjęs M.K.Ataturkas.
Turkija demonstravo didelį augimą, kurio pavydėjo kitos kylančios rinkos, o jos pozicijos tarptautinėje arenoje darėsi vis labiau užtikrintos.
