REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Indrė MIKELIONYTĖ

Ištikimas Manto Peštenio bendražygis – šuo. Asmeninė nuotr.Juos siunčia alytiškis Mantas Peštenis, save pristatantis labai paprastai – tiesiog emigrantas. Lietuvą ir gimtąjį Alytų palikęs prieš penkerius metus, šiandien jis kuria gyvenimą Europos Havajuose – Kanarų salyne, Ispanijai priklausančioje Fuerteventuros saloje. Apie tai, kaip Mantas iš nuobodaus gyvenimo čia pabėgo į nesibaigiančią vasarą ten, skaitykite „Alytaus naujienose“.

REKLAMA
REKLAMA

 Emigrantų istorijos

Klišė, kad nėra Lietuvoje šeimos, kurios nepalietė skaudi emigracija, tinkama ir šios publikacijos pradžiai. Mantas – vienas iš tų jaunų žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos norėdamas kardinaliai pakeisti gyvenimą, išsivaduoti iš įprastų normų ir pajausti, ką reiškia gyventi laisvai ir nevaržomai.

REKLAMA

 Kuris iš jūsų, dabar skaitančių šį tekstą, nebuvote pagalvojęs: „Mesčiau viską ir lėkčiau ten, kur gera ir niekas nevaržo, nekontroliuoja. Pavargau.“ Lietuviai – kantrūs žmonės, ne be reikalo sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta, tačiau esti ir tokių, kuriems ryžto keisti ir keistis nestinga. Vienas pavyzdžių – šiandien aprašomas herojus.

 „Iki to lemtingo laiko dirbau Vilniuje, vienoje statybų įmonėje. Prieš penkerius metus pavasarį išmestas iš darbo, visą vasarą prabuvau prie vandens, prie jūros, Kuršių marių ir ežero plaukdamas. Įpusėjus vasarai pradėjau mąstyti: „Tuoj ateis ruduo, žiema – bus šalta, nebus galimybės plaukti, vėl reikės dirbti kokiame nors biure, matyti pilką dangų, nematyti saulės... Išprotėjimas, nelaimė! Pagalvojau, turiu tik vieną gyvenimą, noriu jį nugyventi gerai, taip, kaip aš noriu! Paanalizavęs save ir pamąstęs, nusprendžiau veikti“, – tokia Manto penkerių metų gyvenimo įžanga.

REKLAMA
REKLAMA

 Mantą pavadinau herojumi, lyg ir norėjau teisintis, kad jis per jaunas juo būti – tik 31-erių, tačiau, radusi pateisinimą žodyne („herojus pasižymi ne tik darbais, žygiais, bet ir šaunumu“), nusiraminau.

 Manto darbai

Pats laikas paaiškinti, apie ką užsiminė Mantas, – apie vasarą be darbo, bet prie vandens – apie plaukimą.

 „Išvykimo iš Lietuvos istoriją susiečiau su burlentėmis. Kadangi Lietuvoje vasaros trumpos, o žiemos labai ilgos, man visada norėjosi gyventi ten, kur šilta ir pučia vėjas, rieda bangos visus metus“, – tarytum teisinasi, tačiau greičiau konstatuoja M.Peštenis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 Pasiskolinęs pinigų jis nuvažiavo į Angliją – išsilaikęs burlentės instruktoriaus kursus grįžo į Lietuvą. Įgijus diplomą Mantui atsirado galimybė prisistatyti taip, kaip visad troško – instruktorius, prasidėjo darbo paieškos.

 „Gavau pirmą pasiūlymą atvykti dirbti į Egiptą, buvau pasiruošęs lėkti, bet niekaip negavau patvirtinimo, kad galiu atvykti. Belaukdamas geros žinios iš Egipto sulaukiau kito atsakymo iš Fuerteventuros. Labai apsidžiaugiau, nes Kanarų salos, Ispanija buvo mano prioritetas. Vos su jais susisiekęs pasisiūliau atvykti kad ir rytoj ar už trijų dienų. Buvau paprašytas pasirodyti po dviejų savaičių, todėl tvarkingai susidėjau daiktus, lentas, bures ir išvažiavau į Fuerteventurą“, – apie darbo paieškas ir nekantrumą kelti sparnus pasakojo Mantas.

REKLAMA

 Ispanija jį paviliojo šiluma, saule ir „atsipalaidavusiu“ gyvenimu. „Seniai norėjau išmokti ispanų kalbą. Tačiau mane daugiau sužavėjo paplūdimiai ir nuostabus vėjas bei bangos visus metus“, – tikina bangų ir vėjo trauką jaučiantis pašnekovas.

 Drįstu pasiteirauti, ar tik ne Ispanijos linksmybės ir gražuolės paplūdimiuose palengvino apsisprendimą leistis į šią salą. „Merginos nebuvo galvoje. Žinojau, kad ten, kur yra bangų, yra ir gražių merginų. Vakarėliai manęs nelabai domino. Atsipalaidavimas svaiginantis alkoholiu – visa tai turėjau Lietuvoje. Norėjosi pabėgti nuo lietuviško laisvalaikio leidimo būdo. Dabar plaukioju banglente ir mėgaujuosi kitu gyvenimu“, – prisimindamas gerą posakį „Susirask darbą, kuris patinka, ir tau niekada nebereikės dirbti“ dėstė emigrantas.

REKLAMA

 Dusia buvo lemtinga

Lemtingas posūkis Manto gyvenime įvyko ne iš karto – pajusti, koks darbas jam teiktų malonumą, reikėjo laiko. O šis gali būti skaičiuojamas nuo mažens – nuo paauglystės, kuri susijusi su gimtąja šalimi ir vaizdingąja Dzūkija.

Vienas pirmų klausimų, kuris atskriejo emigravusiam Mantui, – kokių prisiminimų kyla išgirdus minint Alytaus vardą? „Alytaus prisiminimai – mažas miestelis Lietuvos pietuose šalia gražių ežerų ir upių. Prisimenu, kai važiuodavau prie Dusios ežero mokytis plaukti burlente“, – nedaugžodžiavo jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Už burlentės prisijaukinimą jis sakosi esantis dėkingas dėdei, kuris 12–14 metų paauglį supažindino su šiuo užsiėmimu, išmokė to, kas šiandien jam yra ir darbas, ir malonumas.

„Šis sportas Lietuvoje gal ir nelabai populiarus, nes tam sąlygų nėra tiek daug. Vasaros trumpos, o vėjuotų dienų ne per daugiausia. Kodėl mane tai patraukė? Kiek prisimenu, buvo labai sunku, tačiau kai pirmą kartą pajutau, kaip lenta slysta vandeniu, o aš laikau rankose vėją, mane užkabino. Pasidariau nuo to priklausomas, vis norėjosi plaukti ir plaukti“, – simpatiją išpažino Mantas.

REKLAMA

 Tarsi čia buvęs

Dar ne taip seniai iškristalizuotas terminas „sėkmės istorija“ paprastai turi tą pačią reikšmę – sudėtingą startą ir lengvą finišą. Dažnam emigrantui pirmos dienos, kurios kartais užsitęsia ir iki kelių mėnesių, būna pačios sunkiausios – reikia prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, galų gale suvokti, kad čia kalbama ne tavo gimtąja kalba, ir ją išmokti. Todėl Manto – drąsiai pasiryžusio emigruoti – teiraujuosi, kaip sekėsi jam?

 „Prisitaikyti nebuvo sunku. Kai čia važiavau, maniau, bus daug ispanų, greitai pramoksiu ispaniškai. Bet atvykęs įsitikinau, kad čia visi atvykėliai ir niekas arba labai mažai kas kalba ispaniškai. Nustebau pamatęs daug vokiečių, ir visi kalba vokiškai (šitos kalbos gyvenime nenorėjau išmokti). Ispanų kalbos teko mokytis susiradus draugę, kuri mudviem susipažinus nieko nešnekėjo angliškai, o aš – nė žodžio ispaniškai. Per dienas ir vakarus kartu mokėmės kalbėti“, – atvirauja Mantas.

REKLAMA

 Savo pasikeitusio gyvenimo pradžioje Mantas dirbo samdomu instruktoriumi, bet netrukus suprato, kad laimė ir laisvė – dirbti sau. „Įkūrėme banglenčių mokyklą (ragina užsukti visus neabejingus: www.kailuasurfschool.com) – tai kiekvienos mano dienos užsiėmimas. Laisvu laiku plaukioju arba su burlente, arba su banglente – žiūrint, kas tą dieną yra geriausia. Trumpai tariant, esu ten, kur visada norėjau būti, ir darau tai, ką noriu daryti!“ – reziumavo gyvenimą iš pagrindų pakeitęs vaikinas.

 Namai čia, prašome lankyti!

Šiandien įstabaus grožio Fuerteventura – Manto namai, o namie žmonėms gera. „Taip gera, kad net atostogų nereikia“, – sako Mantas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 „Mano darbo dienos tokios – arba yra klientų, arba nėra. Kai yra – važiuoju mokyti, tada grįžtu namo, į biurą, ir dirbu reklamuodamas savo paslaugas. Kai nėra klientų, vėlgi reklamuojamės. Savaitgalių nebėra, neegzistuoja – yra tik mėnesio pabaiga, kada apmokame visas sąskaitas faktūras. Atostogų neturiu, nes kaip ir niekad neprireikė, nesinorėjo“, – pasakoja banglenčių mokyklos įkūrėjas ir ragina nemanyti, jog jis gyvena kaip rojuje, – pasitaiko ir blogų, ir sunkių dienų. Tokias padeda įveikti vėjas, bangos, saulė ir, žinoma, banglentė. Taip pat ištikimas draugas labradoras.

REKLAMA

 Daugelis emigravusių ir gyvenimą svetur susikūrusių žmonių pasidaliję į dvi stovyklas – vieni gimtųjų namų be proto ilgisi, kiti mena, tačiau ne su pernelyg didele nostalgija. Tokie dažniausiai save vadina pasaulio vaikais – kur aš, ten ir mano namai. M.Peštenį būtų sunku priskirti prie vienų ar kitų.

 Tačiau faktas, jog į Lietuvą pirmą kartą grįžo po ketverių metų ir 10 dienų, verčia jį vadinti pasaulio vaiku. Visgi tokie emigrantai nelinkę skaičiuoti metų, o juolab dienų, todėl tikėtina, kad Mantui namai svarbūs, nors jis juose ir retas svečias.

REKLAMA

 „Būsiu atviras: į Lietuvą negrįžtu todėl, kad nematau ten savęs, nepatinka. Taip pat nevažiuoju į Lietuvą, nes žinau, kad ten pragyvenau 24-erius metus ir viskas yra tas pats, niekas nepasikeitė, ilgesys manęs nekamuoja. Palaikau ryšį su Lietuva, su draugais, tėvais. Aš jiems sakau: „Jūs geriau atvažiuokite manęs aplankyti, o ne aš jūsų.“ Tad visi naudodamiesi proga ir važiuoja, aplanko“, – atvirauja Mantas ir pripažįsta, kad tas, kas pabūna ilgiau, nebenori išvažiuoti.

 Paklaustas, ar jau atsiviliojo savų žmonių į Fuerteventurą, juokiasi: „Atsivilioti neatsiviliojau, pusbrolis Domas pats atvažiavo ir dabar kartu dirbame, rūpinamės banglenčių mokykla.“

REKLAMA
REKLAMA

 Lietuviška žiema vasariškoje saloje

Klientų stoka Mantas nesiskundžia, o ir lietuvių tarp jų netrūksta: „Kanaruose pigiau atostogauti negu Lietuvos pajūryje – saulė, šiluma garantuota. Daug kas atvažiuoja ir antrą, ir trečią kartą. Padedame susirasti apartamentus gyventi.“

 Jis įsitikinęs, kad stereotipas, jog gyventi Ispanijoje brangu, nevisiškai teisingas. „Ispanijoje gyventi ir pigu, ir brangu, viskas priklauso nuo to, kur nori gyventi, ką nori valgyti. Vis daugiau lietuvių žiemas leidžia Fuerteventuroje, nes gyvenimas čia pigesnis negu Lietuvoje“, – sako emigrantas iš Alytaus.

 Paprašytas įsivaizduoti gimtąjį miestą ateityje, susimąsto: „Žalias, gražus, tvarkingas – daugiau veiklos, daugiau jaunų žmonių...“ Tiems, kurie dvejoja, ar ryžtis malonumą paversti darbu, pataria: „Paanalizuokite save, ką gyvenime norite veikti, kas jums teikia džiaugsmą, o tada siekite to išsikelto tikslo.“ Ir galiausiai pasiunčia „linkėjimų iš ten, kur saulė taip kaitina, kad net degina“.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų