• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Emigracija „šienauja" Lietuvos miestelius

Prie verkiančios gatvėje lietuvės sustojusi ispanė tapo jai tramplinu į sėkmę

Dar prieš penketą metų Panevėžio rajonas turėjo per 41,3 tūkst. gyventojų, dabar – keliais tūkstančiais mažiau. Kaime sunku rasti kiemą, nepaliestą emigracijos rykštės.

REKLAMA
REKLAMA

Duris Vokietijoje atvėrė diplomas

„Vienkiemiai jau išmirė, dabar atėjo eilė miesteliams“, – mano už 30-ies kilometrų nuo Panevėžio nutolusios Raguvos bendruomenės pirmininkė Jadvyga Jurevičienė. Anot jos, sunku būtų surasti šeimą, nepaliestą emigracijos.

REKLAMA

J. Jurevičienės dukra septintus metus gyvena Vokietijoje. M. Romerio universitete baigusi socialinius mokslus mergina nerado vietos ne tik gimtojoje Raguvoje. Darbo pagal įgytą specialybę neatsirado net Vilniuje, o diplomuota specialistė dirbti padavėja nenorėjo.

Vokiečių kalbą mokanti raguviškė patraukė į Vokietiją. J. Jurevičienė neslepia: pirmieji dukters žingsniai svetimoje šalyje buvę sunkūs ir skausmingi, o tėvų telefono sąskaitos – milžiniškos. Dabar mama tikina atžalą išlydinti be didelės širdperšos, tarsi ji išvažiuotų ne į svetimą šalį, o visai čia pat – tik į Vilnių.

REKLAMA
REKLAMA

Aukštąjį mokslą baigusi emigrantė pirmuosius porą metų Vokietijoje tvarkė vokiečių namus ir tik valstybei pripažinus Lietuvoje įgytą diplomą atsivėrė galimybės. Dabar buvusi raguviškė su šeima įsikūrusi Diuseldorfe, mokykloje dirba socialine darbuotoja.

Šokiruoja lietuviškos kainos

Po kelis kartus per metus dukrą aplankanti J. Jurevičienė neabejoja: bent materialiai Vokietija jos atžalai davė daugiau nei būtų galėjusi Lietuva.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Socialinių darbuotojų atlyginimai Vokietijoje nėra dideli, bet dukros gyvenimo kokybė daug geresnė už mūsų“, – tvirtina mama.

Lankydama dukrą J. Jurevičienė atkreipė dėmesį, kad cukraus kilogramas kainuoja 78-is euro centus, jogurtas – 45-is, trijų kambarių buto Diuseldorfe nuoma atsieina 500 eurų, o socialinės darbuotojos atlyginimas – 2000 eurų.

REKLAMA

„Kai dukra grįžta į Lietuvą, stebisi, kaip mes išgyvename su lietuviškais atlyginimais ir jų neatitinkančiomis kainomis mūsų parduotuvėse. Aš pati grįždama iš Vokietijos parsivežu lauktuvių, pigesnių ir skanesnių nei Lietuvoje“, – „Sekundei“ pasakojo J. Jurevičienė.

Pasak moters, dukra kol kas neturi minčių sugrįžti gyventi į tėvynę. Lietuvoje gimęs jos sūnus Vokietijoje lanko penktą klasę ir nors lietuviškai gražiai kalba, tačiau iš močiutės išgirdęs rečiau vartojamus žodžius sutrinka.

REKLAMA

Emigrantės draugės – irgi svetur. Iš Raguvos kilusi bendraklasė Norvegijoje, dar dvi kraštietės – Vokietijoje.

Gimtinėje neužsibūna

Apie 1000 gyventojų turinčioje Raguvoje dauguma jaunimo užsibūna tol, kol baigia vidurinę mokyklą.

J. Jurevičiene svarsto, kad per pastaruosius keletą metų į gimtąjį miestelį sugrįžusiems diplomuotiems jaunuoliams suskaičiuoti užtektų ir vienos rankos pirštų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Raguvoje pasilieka arba prasčiau besimokantieji, arba dėl finansinių sunkumų neturintys šansų išvažiuoti. Jei tėvai neturi iš ko kas mėnesį 1000 litų vaiko mokslams ir pragyvenimui sukrapštyti, tokiam prasimušti labai sunku“, – pripažįsta pirmininkė. Anot jos, negali nesuspausti širdies matant, kaip darbšti, bet turtais nepertekusi raguviškių šeima lieja devintą prakaitą ir sau sotesnio kąsnio pagaili, kad pajėgtų sumokėti už dukters, būsimosios slaugytojos, studijas.

REKLAMA

„Mergaitė gabi, galėtų gydytoja būti. Bet dėl jos vienos tėvai negalėtų dar dešimt metų aukoti kitų vaikų gerovės.

Netiesa, kad Lietuvoje nėra socialinės nelygybės. Dėl to, kad mergaitė rengiasi ne iš Gariūnų, o mamos numegztais megztiniais, avi prastesnius batus, neturi pinigų kosmetikai ir kavinėms, didmiestyje bendramoksliams ji neįdomi“, – pasakoja J. Jurevičienė.

REKLAMA

Perspektyva – Vilniaus priemiestis

Nors Raguva garsėja baldus ir medieną gaminančiomis įmonėmis, tačiau ir jos į gyvenimą besikabinančiam jaunimui – ne išsigelbėjimas. Todėl gabios, bet neturtingų tėvų atžalos – potencialūs emigrantai.

„Kai tokie grįžta atostogų, būna labai šaunūs, nes jie užsidirba, pragyvena ir dar mamai kvepalų gali parvežti. Pastebėjau, kad į miestelį atostogų parvažiuojantys emigrantai namiškius dovanomis apipila. Tai labai gražu“, – mano J. Jurevičienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei Lietuvoje nekils pragyvenimo lygis, pirmininkė neslepia abejojanti Raguvos perspektyvomis. Moteris sako, jog jau dabar į bendruomenės veiklą įsitraukia tik vidutinio amžiaus gyventojai ir senjorai. Jaunimas į renginius nebesusirenka. Pirmininkė svarsto, kad jauni žmonės pasyvūs, nes nemato kaime ateities.

„Gyvenvietės arčiau miesto, kaip Miežiškiai, Liūdynė, dar išsilaikys, o tokie atokūs miesteliai kaip Raguva pasmerkti išnykti, kaip sunyko vienkiemiai. Nors gal kada Vilnius bus vienas didelis Lietuvos miestas su galinga pramone, dideliais atlyginimais ir važinės raguviškiai į jį dirbti. Kaip dabar mano kaimynas statybininkas Londone iki objekto važiuoja dvi valandas ir džiaugiasi“, – tikisi J. Jurevičienė.

REKLAMA

Prieš švenčių stalo – ašaros

Už keturių kilometrų nuo Panevėžio įsikūrusios Liūdynės bibliotekos vedėja Staselė Steponavičienė sunkiai rastų gyvenvietėje kiemą, kuriame nebūtų nors vieno bedarbio ar emigranto. Šiais metais uždaryta pradinė mokykla, vaikų darželyje telikusi viena grupė. S. Steponavičienė pamena, kad dar 1980-aisiais darželyje šurmuliavo net keturios mažųjų liūdyniečių grupės, o mokykloje darbo užteko dviem mokytojoms.

REKLAMA

„Net širdį skauda matant, kaip Liūdynė nyksta“, – prisipažįsta kaimo senbuvė.

Du vaikus užauginusią Steponavičių šeimą emigracija palietė itin skaudžiai. Staselė skaičiuoja, kad paskutinį kartą visa šeima prie bendro stalo buvo susėdusi dar 1994-aisiais.

Tais metais į Ispaniją pragyvenimo šaltinio ieškoti patraukė dukra, dar po trejų paskui ją išvažiavo ir brolis. „Sunkiausia, kai ateina šventės. Kalėdos, Velykos – su vyru visada tik dviese. Dvidešimt metų abu be ašarų prie stalo neapsieidavom. Net patys stebėjomės, kad pernai per Kalėdas pirmą kartą nebeverkėme“, – širdies skausmo neslepia S. Steponavičienė.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo beprotybės saugojo artimųjų veidai

Liūdynietės šeimos istorija verta kino filmų statytojų dėmesio. Kai Velžio gimnaziją baigusi dukra tekėjo, niekas šeimoje negalėjo nė pagalvoti, kad jai likimas atsiųs, atrodo, moters pečiams neįmanomus išbandymus. Iki gimdymo buvo likę porą savaičių, kai žuvo jos sutuoktinis.

Viena su kūdikiu ant rankų likusi jauna mama į gyvenimą bandė kabintis padedama tėvų. Moteris džiūgavo, kai Vilniuje laimėjo nemažą konkursą į prekybos centro pardavėjos vietą. Stabilus gyvenimas tetruko vos porą metų.

„Butą sostinėje nuomotis buvo brangu, o atlyginimo nėra“, – sunkius laikus pamena S. Steponavičienė.

Paraginta į Ispaniją susiruošusių bičiulių, moteris ryžosi surizikuoti. Tėvų globai palikusi trejų metukų dukrelę jauna mama išvažiavo gelbėtis nuo skurdo. Staselė dar ir dabar negali ramiai skaityti prieš du dešimtmečius iš svetur dukters rašytų laiškų.

„Trejetą mėnesių apie dukrą neturėjome jokių žinių. Nežinomybė varė iš proto. Vėliau papasakojo, kad nuvažiavusios jos niekas nelaukė, darbo neturėjo, nuo bado gynėsi valgydama arbūzus nuo laukų. Buvo atsidūrusi tokioje beviltiškoje situacijoje, kad nuo minčių nušokti nuo kalno ją gelbėjo tik dukrelės ir mūsų, tėvų, veidai atminty“, – pasakojo S. Steponavičienė.

REKLAMA

Pagailėjo palūžusios emigrantės

Vieniša, be duonos kąsnio ir viltį beprarandanti emigrantė kartą palūžusi atsisėdo tiesiog gatvėje ir paplūdo ašaromis. Prie verkiančios moters sustojo pro šalį važiavusi geros širdies ispanė. Ji ir tapo tramplinu lietuvei į kitokį gyvenimą.

Ispanė ne tik įdarbino emigrantę savo šiltnamiuose. Darbšti lietuvaitė krito į akį daržovių atvažiuodavusiems ispanams. Emigrantei buvo pasiūlytas darbas kavinėje, o 1998-aisiais paskui sesę į Ispaniją dirbti išvažiavo ir S. Steponavičienės sūnus.

„Nė vienas iš gero gyvenimo neišvažiuoja. Nors sūnus ilgą laiką dirbo autoservise, bet pinigų nebuvo – atlygimo nemokėjo po kelis mėnesius“, – pamena Staselė.

Jauno vyro keliai netruko pasukti tolyn.

Dirbdamas Ispanijoje liūdynietis internetu susipažino su švede. Internetinė draugystė peraugo į rimtus jausmus, o po ketverių metų meilės emigrantas išvažiavo į Švediją.

Ispanijoje kaip namuose

S. Steponavičienė viliasi, kad abiem jos atžaloms didžiausi sunkumai jau praeityje.

Dukra ištekėjo už ispano, sulaukė antrosios dukrelės. Senelių liūdesiui į Ispaniją pas mamą išvažiavo ir vyresnėlė anūkė. Dabar ji – Sevilijos universiteto studentė.

REKLAMA

Staselė džiaugiasi, kad dukros šeima išvengė Ispaniją purtančio nedarbo.

Švedijoje savo vietą surado ir paskui mylimąją į šią šalį atvažiavęs sūnus. Jis dirba statybose, švedė žmona Stokholme universitete studijuoja mediciną ir vertėjauja policijoje.

Į svečius sūnaus kviečiama S. Steponavičienė vis dar ruošiasi kelionei į Švediją. O Ispanijoje kartais pasijunta netgi geriau nei Lietuvoje.

„Labai gera pabūti Ispanijoje. Grįžusi dar savaitę negaliu atsigauti nuo čionykštės pilkumos. Be to, ten pragyventi daug pigiau.

Per išpardavimus prisiperku naujų drabužių vos po kelis eurus. O Lietuvoje net dėvėtų parduotuvėje pigiau nei už 8 Lt suknelės nenusipirksi“, – lygino Staselė.

Kaime tušti namai

Bibliotekininkė džiaugiasi, kad abu vaikai gyvena nuosavuose būstuose, susitvarkę buitį, sotūs ir gali neskaičiuoti centų.

Tačiau ilgesio užgniaužti neįmanoma. Kai S. Steponavičienė nuskrenda aplankyti dukters, pirmą viešnagės vakarą abi neišeina iš virtuvės – kepa vėdarus, troškina balandėlius. Visai taip pat, kaip kadaise, prieš dvidešimt metų Liūdynėje.

„Kai bibliotekoje rengiu parodas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, širdyje taip neramu, jaučiu, kad Nepriklausomybė mane išskyrė su vaikais. Net Liūdynėje daug tokių kaip aš. Vienų kaimynų visos trys dukros Airijoje, didžiuliai namai tušti. Kitų liūdyniečių dukra mokytoja emigravo į Angliją. Dar kiti kaimynai patys išvažiavo į užsienį, nes aukštąsias baigę vaikai Lietuvoje neturi darbo“, – vardijo kaimo bibliotekininkė.

REKLAMA

Pasirinko psichologinį saugumą

Šalies vadovai tikisi, kad tokia kaip Velžio lopšelio-darželio direktorės pavaduotojos ugdymui Renatos Lukoševičienės istorija iš išimtinės taps tradicine. Trejetą metų Airijoje išdirbusi Renata su vyru vieną dieną susikrovė lagaminus ir sugrįžo į Lietuvą. Ne trumpų atostogų, o visam laikui.

Net rimtai pasvarsčiusi Renata pripažįsta tokių sugrįžusiųjų nepažįstanti. Labai geri jų draugai tebegyvena Airijoje ir į Lietuvą parskrenda tik pailsėti.

„Aš visada žinojau, kad Airijoje gyvename laikinai. Ten jaučiausi saugiau materialiai, bet psichologiškai – čia, kur tėvai, artimieji“, – teigė R. Lukoševičienė.

Pasidavė madai

Į Dubliną Renata su vyru išvažiavo prieš devynerius metus. Moteris svarsto, jog emigruoti pastūmėjo veikiau smalsumas ir laisvės troškimas, o ne pinigai – jauna pora nejautė jų stygiaus.

„Tuomet neturėjome nei vaikų, nei nuosavo būsto, o emigruoti buvo madinga. Tiesiog nebuvo tam stabdžių“, – mano R. Lukoševičienė.

Socialinio darbo studijas baigusi Renata Airijoje sutiko tvarkyti viešbutį. Juodas darbas lietuvę tenkino vos trejetą mėnesių. Moteris netruko svetimoje šalyje įsidarbinti auklėtoja vaikų darželyje. Vyras pinigus uždirbo statybose.

REKLAMA

„Vertėmės tikrai neblogai – jokios blogos patirties neturime. Ir vietiniai į mus visada žiūrėjo palankiai. Gal mums pavyko tinkamu laiku atsirasti tinkamoje vietoje?“ – svarsto buvusi emigrantė.

Liūdesio šešėlis užslinkdavo nebent po eilinių atostogų Lietuvoje atsisveikinant su artimaisiais. Renata svarsto, kad emigranto gyvenimas – tarsi dvilypis: viešint Lietuvoje ją traukė Airija, ten išvažiavus širdis veržėsi į tėvynę.

Tačiau, anot jos, ne nostalgija parginė visam laikui namo.

Pora nenorėjo, kad jų vaikas augtų svetur. Dukrelei ėjo metukai, kai tėvai nusprendė sugrįžti.

„Kai sulaukėme vaikelio, į gyvenimą ėmėme žiūrėti iš jo pozicijų. Tada nebegalvojau pasilikti Airijoje, norėjau dukrai seklesnės vietos“, – pasakojo R. Lukoševičienė.

Perspektyva – uždaromos mokyklos

Statistikos departamento duomenimis, prieš penketą metų Panevėžio rajonas turėjo per 41,3 tūkst. gyventojų. Dabar – vos daugiau nei 37 tūkst.

Per praėjusius metus rajone mirė maždaug šimtu gyventojų daugiau nei gimė.

Raguvos seniūnijoje 2012-aisiais gimė tik 9 kūdikiai, tačiau į amžinybę išėjo net 23-ys gyventojai, Miežiškių seniūnijoje pernai būta 31-ų laidotuvių ir tik 18-iolika krikštynų.

REKLAMA

Demografinė rajono padėtis verčia griebtis už galvų strateginius planus kuriančius vietos valdininkus.

Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Kęstučio Rimkaus teigimu, kasmet rajone sumažėja 200–250 vaikų.

Tiek užtektų bent 2–3 pagrindinėms mokykloms.

„Manau, apie 20 procentų šį mažėjimą lėmė mažas gimstamumas ir apie 10 procentų emigracija“, – svarsto K. Rimkus.

Anot jo, praėjusį dešimtmetį rajone ženklino masinis pradinių mokyklų uždarymas. Jei gyventojų migracijos tendencijos liks tos pačios, ateinantį dešimtmetį neišsilaikys ir pagrindinės mokyklos. Kol kas rajonui dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus teko atsisakyti Uliūnų pagrindinės. Ties riba balansuoja Ramygalos gimnazijos Ėriškių, Jotainių skyriai, Velžio gimnazijos skyriumi gresia virsti Katinų pagrindinei mokyklai.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų