Nors ir tradicijos yra perduodamos iš kartos į kartą, tačiau etnologė pabrėžė, kad ir pačios tradicijos keičiasi. Kas buvo svarbu XIX ar XX amžiuje, jau netiks XXI amžiuje.
Ruoštis reikia nuo pat Užgavėnių
Pasiruošimas Velykoms prasidėjo jau nuo Užgavėnių, sako G. Kadžytė. Užgavėnės buvo ta šventė, kuri užbaigė linksmą ir sotų metą. Vėliau prasidėjo 7 savaites trunkantis susikaupimo metas, kada sustojama, kažko pataupoma. Tada ir Velykos tapdavo išlaukta švente.
Paskutinė, 7 savaitė, prieš Velykas, yra labai svarbi. „Mūsų kraštuose, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, Verbų sekmadienis neįsivaizduojamas be verbų, kurias parsinešame namo. Verbos būna pašventintos ir jos saugo namus nuo visų nelaimių.
Bet tuo pačiu verbos yra džiaugsmo ir juoko elementas, kada tomis verbomis vieni kitus ne tik pakrapija, bet ir truputėlį paplaka, kad būtų sveiki, linksmi, džiaugtųsi vieni kitais.
Tai yra ženklas, kad ateiname į savaitę, kurioje turime jau ne pamažu, ne medituoti, ne susikaupti, bet jau labai intensyviai dirbti, nes per šią savaitę reikia susitvarkyti viską, kad būtų harmonija aplink mus ir mumyse,“ – sako etnologė.
Tvarkoma aplinka
Anksčiau iki trečiadienio žmonės stengdavosi susitvarkyti aplinką – sodą, darželį, takus, kiemą, namus.
„Žmogus tai daro dėl savęs, bet, kaip yra žinoma, išpažinčių klausomasi tik iki Didžiojo ketvirtadienio. Jeigu žmogus nespėjo nueiti išpažinties, teks tai padaryti vėliau,“ – priminė G. Kadžytė.
Velykų šventės prasideda nuo Didžiojo ketvirtadienio, kurį anksčiau mitologai įvardindavo Žaliuoju ar Sveikuoju ketvirtadieniu. Žmonės tikėjo, kad ši diena atneš sveikatą ir gerą gyvenimą. „Buvo sakoma, kad reikia nusiprausti vandeniu, kuris atiteka iš rytinės, iš saulės tekėjimo pusės ir būsi sveikas, jaunatviškas ir t. t.,“ – pasakojo G. Kadžytė.
Vėlių Velykos
Kita svarbi šios savaitės diena yra Didysis penktadienis. „Kaip žinome, tai Kristaus mirties ir įžengimo į pragarus diena, kada jis išvadavo visas mūsų sentėvių vėles iš amžinosios mirties.
Mūsų liaudiškas supratimas ir tekstai sako, kad tai yra Vėlių Velykos. Mes dar nežinome, bet jos jau žino savo prisikėlimą ir švenčia perėjimą į šviesos būvį.
Taigi, mūsų tradicija sako, kad Didįjį penktadienį turi būti viskas sutvarkyta ir pasiruošta Velykoms. Taip pat žmonės neturėtų bėgioti ar kažkur vaikščioti be reikalo. Yra sakoma, kad tais keliais vaikščioja vėlės, žiūrėdamos į šį gražų pasaulį, kurį jos paliko mums,“ – pasakoja etnologė.
Prasideda šeštadienį
G. Kadžytė sako, kad kaip ir Kalėdos prasideda Kūčių vakarą, taip ir Velykos prasideda Didįjį šeštadienį, velyknakčio apeigomis. „Tada šventindavo vandenį, ugnį. Ant tos naujos ugnies anksčiau kurdavo ir namų krosnį.
Dabar turime elektrines virykles, todėl to nebėra. Seniau, tik Didžiojo šeštadienio vakarą, ant naujos ugnies paruošdavo visus Velykų švenčių (t. y. kelių dienų), svarbiausius vaišių patiekalus ir pyragus. Dabar mes tokių tradicijų neturime.
Dabar reikėtų pasiruošti ir suvarkyti viską, kad, tarkime, iki Didžiojo penktadienio mes būtume pasiruošę save, savo aplinką ir kad galėtume susitelkti į dvasiniam apmąstymui,“ – priminė G. Kadžytė.
