Tai, kas šiandien Lietuvoje labiausiai jaučiama, galima būtų pavadinti valstybės ir tautos kūrybinės vaizduotės krize arba sąstingiu. Akivaizdžiai nustojama domėtis, kas esame, kuo norėtume būti ateityje ir kaip tapti tuo, kuo norėtume.
Nebeįstengiant pakelti akių nuo grindinio, tik ieškant pabertų europinigų, nebesugebame atrasti daugiau prasmės ir valios kilnesnėms svajonėms. Užsidėjus istorijos ir socialinės psichologijos akinius, nesunkiai matyti, kad tai nėra kokia nors išskirtinė būsena. Svajonių krizė, ją lydintis idealų ir vertybių nuopuolis, pabėgimas į grynąją privatybę ir vangus rūpinimasis viešuoju gėriu yra tarpusavyje susiję dalykai. Tada skandalai – tikri ir tariami – tampa vieninteliais regimais įvykiais, be kurių mūsų dienų istorija sustoja tarsi traukinys paskutinėje stotelėje.
Lietuvos praeityje būta ne vienos paskutinės stotelės. Jose visa ko pabaigos nuojauta būdavo ne juokais užgožusi visuomenės sąmonę. Per paskutinius du šimtus metų labai nedaug turėjome laiko ramiam, nepriklausomam ir daugmaž laisvam valstybės kūrimo darbui. Po pralaimėtų sukilimų, po karų ir revoliucijų savosios ateities kūrybos energija išjudindavo samprotavimus apie siekiamybes ir viltis. Štai po 1831 metų sukilimo, artinantis aristokratiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos saulėlydžiui, buvo intensyviau prabilta apie tai, kas mūsų tautos laukia.
Sunku čia neprisiminti anais laikais Lietuvoje ir Lenkijoje populiaraus konservatyvių pažiūrų mąstytojo Henriko Rzewuskio minčių apie politinį elitą – aristokratiją, kurią Europoje iškirto buržuazinės revoliucijos giljotina ir pašalėn stūmė pramonės perversmas. Jis gana viltingai žiūrėjo į ateitį, galvodamas, kad aristokratiškas elito sluoksnis, nors ir keisdamas savo charakteristikas, gali vėl iš naujo užgimti. Svarbu, kad tautai kurį laiką leistų netrukdomai vystyti savo galias, šviestis, ugdyti kultūrinį pajėgumą ir siekti civilizacinės pažangos. Jei šios sąlygos išpildomos – tas aristokratiškasis, apsišvietęs ir viešam interesui įsipareigojęs sluoksnis negali neatsirasti, įrodinėjo mąstytojas.
Viltis, kad nūdienos Lietuvos valstybės politinis elitas pamažu įgis tauresnių, kilnesnių, intelektualiai ir moraliai savo valstybės kūrybinės misijos darbams geriau pasirengusių žmonių bruožų, tvyrojo nuo pat pirmojo Seimo sušaukimo. Sąjūdžio bangas perplaukę mūsų politikos pionieriai prieš 15 metų neretai atrodė it kokie savamoksliai, ne itin gerai nutuokę apie savo veiklos specifiką. Galėtume prisiminti ir prognozes apie tai, kokio politinio elito buvo tikimasi sulaukti po dešimties ar penkiolikos metų.
Nauja, sovietmečio „diedovščynos“ nepatyrusi karta su geru išsilavinimu ir vakarietišku skoniu, praturtėję ir jau nebe dėl duonos kąsnio į politiką einą naujieji lietuviai – tai prieš keliolika metų be ironijos atrodė viltingas dalykas. Kaip jaučiamės dabar, pamatę Turniškių pomėgių nepranokusius trisdešimtmečius arba klaikaus skonio milijonierius, Seimą pavertusius pradine politikos mokykla? Žinau, kaip skambėtų čia įklijuoti filosofo Arvydo Šliogerio žodžiai iš neseno interviu, paskelbto „Atgimime“ ir „Delfi“. Tačiau optimistui po nevilties nelabai dera pernelyg neigiamas Lietuvos politikos scenos nušvietimas.
Tai, kas kybo it negailestingas klausimas, yra romantinės sociologijos įžiebta viltis, kad politinio elito aristokratiškieji bruožai gali formuotis savaime. Kad tik nebūtų išorinių, piktavališkų, politinės kultūros augimu nesuinteresuotų įtakų. Ar išties reikia būti beviltišku romantiku, kad patikėtum, jog tai vis dar Lietuvoje yra įmanoma. O gal viltis nėra tik kvailių motina?Egidijus Aleksandravičius: Apie viltį, kad ir kieno motina ji būtų (1)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_349650
