Kaip ir daugelis automobilių gamintojų, „Opel“ turėjo šūsnį talentingų inžinierių, kurie savo potencialą norėjo išnaudoti kurdami ne tik kasdieniškus ratuočius, bet ir ugnimi besispjaudančius monstrus, gebančius gąsdinti įvairaus amžiaus automanus.
Skirtingai nei kiti gamintojai iš Vokietijos, „Opel“ savo nekaltybę automobilių sporte prarado ganėtinai anksti – 1921 metais, tuomet Berlyne vykusiose žiedinėse lenktynėse. Tuomet lenktynėms paruoštas Fritz von Opel automobilis („Opel 8/25“)akivaizdžiai sugebėjo pranokti savo konkurentus ir lenktynes baigė turėdamas daugiau nei 5 minučių pranašumą.
Sukauptą patirtį panaudojo ralyje
Po ganėtinai sėkmingų, užtat vienetinių pasirodymų, trečiame dešimtmetyje, „Opel“ vardas automobilių sporto žaidynes sugrįžo tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui. Skirtingai nei „Mercedes-Benz“ ar „Porsche“, „Opel“ antrojo pasaulinio karo padarinius jautė daug ilgiau. Visgi, subombarduotos gamyklos, rusų armijos išvogti įrenginiai privertė „Opel“ pradėti viską iš naujo. Kita vertus, tai taip pat buvo nauja proga imtis naujų iššūkių ir idėjų.
Ženklios „General Motors“ investicijos į naująjį „Opel“ plėtros etapą davė akivaizdžios naudos. Modelių gama išsiplėtė kelis kartus, o kartu su ja – ir pardavimų apimtys. Tai, akivaizdu, džiugino „Opel“ valdytojus, tačiau vietos nerandantys inžinieriai visada norėjo išbandyti savo jėgas ten, kur jų sukurta technika parodo tikrąjį savo charakterį.
1966-aisiais „Opel“ pristatė ralio varžyboms paruoštą „Kadett“ modelio versiją. Dėl daugeliui ralistų patikusių išmatavimų, veržlumo, lengvo valdymo ir patvarumo, keletą metų iš eilės „Opel Kadett“ buvo vienas populiariausių ralio automobilių Europoje.
Natūralu, jog sėkmingas, bet rizikingas projektas užaugino sparnus „Opel Motorsport“ divizijai, kuri 1969 metais ryžosi Monte Karlo ralyje startuoti su gamyklinės komandos statusu. Šis pirmasis ir, beje labai sėkmingas pasirodymas, paklojo labai tvirtus pamatus tolimesnei „Opel Motorsport“ divizijos raidai.
Didžiausios ambicijos – „DTM“ lenktynių čempionate
Netikėtos sėkmės devintame dešimtmetyje sulaukęs Vokietijos „Deutsche Tourenwagen Meisterschaft“ labai greitai tapo stulbinanti rėmėjų, žiūrovų ir automobilių gamintojų traukos objektu.
Kaip ir „Group B“ automobilių ralio klasė, taip ir ankstyvoji „Deutsche Tourenwagen Meisterschaft“ fazė leido gamintojams kurti neįtikėtino pajėgumo inžinerinius kūrinius, kurie kaitino žiūrovų emocijas, o nuožmi kova trasoje tik dar labiau sustiprino trapios pergalės skonį.
Galingus automobilius gaminusios markės iš Vokietijos į šią lenktynių seriją žiūrėjo kaip į progą pademonstruoti serijiniu būdu gaminamų modelių pajėgumą. Juolab, kaip ir šiandien, taip ir anuomet galiojo labai elementari taisyklė – „Race on Sunday, Sell on Monday“ (Lenktyniauk sekmadienį, pardavinėk pirmadienį).
Į šį aistrų kupiną katilą tuomet panoro įžengti ir „Opel“. Visgi, po ypatingai reikšmingų pergalių Pasaulio ralio čempionate, „Opel“ žvalgėsi į kitas autosporto disciplinas, kuriose galėtų greičiau ir efektyviau pasiekti savo tikslinę auditoriją, bei tuo pačiu leistų inžinieriams išlaikyti aukštą motyvacijos lygį.
Iškart aukštą rezultatų kartelę išsikėlę „Opel“ vadovai į pagalbą pasikvietė legenda tapusios „Audi Quattro“ ir „Audi Sport“ divizijos vadovą Walterį Treserį. Jam buvo patikėti rakteliai nuo „Opel Motorsport“ divizijos su sąlyga, jog jis sugebės priversti „Opel Calibra“ dominuoti „Deutsche Tourenwagen Meisterschaft“ varžybose.
Sunki pradžia
„Opel“ markės rezultatus „Deutsche Tourenwagen Meisterschaft“ pirmenybėse labai stipriai primena amerikietiškus kalnelius. Tinkamos krypties nepasirinkę tuometiniai „Opel Motorsport“ vadovai nuolatos eksperimentavo ir žiedinėse lenktynėse bandė skirtingus modelius. Štai, 1990-ųjų čempionate „Opel“ dalyvavo su „Kadett GSi“, 1991 –aisiais – jau su „Opel Omega 3000 EVO 500“, o 1992–aisiais – net su „Opel Omega 3000 EVO 500“ ir „Opel Astra 16V“.
Vis dėlto, kuomet už „Opel Motorsport“ divizijai 1992-aisiais pradėjo vadovauti ypatingai talentingas Walteris Treseris, jis visas inžinierių pajėgas sutelkė dirbti prie visiškai naujo bolido, kuris atitiktų radikaliai pasikeitusio 1993-ųjų reglamento reikalavimus.
Vadovaujantis juo, 1993-ųjų sezonui paruoštas reglamentas inžinieriams suteikė žymiai didesnę laisvę konstruojant savo kovos mašinas. Nors variklių darbinis tūris buvo apribotas ties 2,5 litro, tačiau jų generuojama galia svyravo tarp 420 ir 480 arklio galių. Be to, komandoms taip pat buvo leista sportines mašinas aprūpinti keturių varančiųjų ratų pavaromis, iš anglies pluošto pagamintomis važiuoklėmis ir elektroninėmis, pagalbinėmis vairavimo sistemomis.
Tai – gausybė privalumų vairuotojams, tačiau inžinieriams tai buvo tikras galvos skausmas. Artėjant 1993-ųjų sezono startui, „Opel“ specialistai, vis dar, sprendė tuziną skirtingų sportinio bolido trūkumų. Pradedant elektroninių sistemų darbu ir baigiant netikėtai nemaloniu variklio perkaitimu. Galiausiai, dėl šių problemų, tikrasis ir oficialus „Opel Calibra V6 DTM“ debiutas įvyko tik 1993 metų sezono pabaigoje.
Pirmoji pergalė
Akivaizdu, jog 1993-ieji buvo skirti automobilio bandymams, o ne rimtiems siekiams iškovoti bent vieną pergalę. Būtent todėl, 1994-ųjų pradžia buvo gerokai optimistiškesnė, mat „Opel Motorsport“ divizija į pagalbą pasitelkė „Cosworth“ specialistų sukauptą patirtį tobulinant variklio aušinimo sistemą bei optimizuojant pačio variklio darbą.
Vis dėlto, pirmoji „Opel Calibra V6 DTM“ pergalė į „Opel Motorsport“ divizijos kiemą atkeliavo pakankamai sunkiai. Į „Donington Park“ trasą atvykusi komanda pirmose lenktynėse pasirodė klaikiai. Bolidas išslydo iš trasos ir rėžėsi į žiūrovų tribūną. Į pagalbą labai greitai atbėgę „Opel Motorsport“ specialistai automobilį nutempė į aptarnavimo zoną ir stengėsi kuo greičiau išlaižyti „Calibra“ žaizdas.
Antrose lenktynėse, Manuelio Reuterio vairuojamas automobilis turėjo startuoti rikiuotės gale. Varžybų komentatoriai jau tada eilinį kartą laidojo bet kokias „Opel“ viltis prasibrauti bent jau į dešimtuką, tačiau nuožmus Manuelio Reuterio charakteris leido „Opel Calibra V6 DTM“ prasibrauti iki net antrosios pozicijos. Tačiau gerų naujienų „Opel“ komanda sulaukė ir vėliau.
Pasibaigus lenktynėms, pirmoje pozicijoje finišavęs „Alfa Romeo“ pilotas buvo diskvalifikuotas, o tai, su teisėjų pagalba, pergalė buvo įteikta Manueliui Reuteriui.
https://www.youtube.com/watch?v=0KiBozHn36Q
Dominavimas
Išaušus trečiajam „Opel Calibra V6 DTM“ lenktynių sezonui, Ruselheimo gamintojui jis buvo lemtingas. Čempionate likusios „Alfa Romeo“, „Mercedes-Benz“ ir „Opel“ komandos sugebėjo ištobulinti savo bolidus ir kiekviename etape demonstravo stulbinančiai aštrią kovą, tačiau daugelyje etapų viršenybę demonstravo „Opel“ komandos mašinos.
Manuelis Reuteris niekada nebuvo absoliutus čempionato lyderis. Jis per visą 1996-ųjų sezoną laimėjo tik tris varžybas, tačiau pastoviai aukšti lenktynininko rezultatai užtikrino, jog jis sezoną užbaigė savo kraityje turėdamas 218 taškų, o antroje vietoje likęs „Mercedes-Benz“ vairuotojas, Berndas Schneideris, surinkęs 205 taškus, liko antroje vietoje.
