Kiek jų pavyks rasti – nežinia. Antrosios sovietinės okupacijos metais, nužudytų kovotojų už Lietuvos laisvę kūnus, artimieji slapčia iškasdavo ir palaidodavo jiems žinomose vietose.
10 partizanų palaikų aptikti Leipalingio miestelio pakraštyje. Turėta informacijos, kad čia gali būti Lietuvos laisvės kovotojų kapavietė. Tiesa, neoficiali. Žmonės nužudyti ir tiesiog sumesti į dvi duobes: „Trys anksčiau, užpilti žemėmis ir ir tada dar du, kuriuos mes radome pirmiausiai.“
Palaikų ieškančios Kultūros vertybių globos tarnybos ekshumatorius sako, kad partizanų palaikai su kankinimo žymėmis.
„Kol kas dauguma palaikų, kuriuos radome Leipalingyje, turėjo kankinimo, kaip manome, žymių. Tai ir knežintos kaukolės, nes matėsi, kad lūžiai yra seni, tą mes galime pastebėti iš patirties, sukauptos darbo metu“, – aiškina ekshumatorius Eimantas Aranauskas.
Leipalingyje ir toliau ieškoma partizanų palaikų. Vien šiame miestelyje gali būti dar mažiausiai šimtas nužudytų ir užkastų partizanų kūnų. Tik reikia rasti kur: „Mes gilinamės, o šitą pakraštį gręžiniais praeisime, tikrinsime ar nėra daugiau iškasimų, kaulų.“
Ekshumatoriai informaciją, kur gali būti partizanų kapavietės, gauna iš įvairių šaltinių. Pagal gyventojų parodymus, žemėlapius, remiamasi kitais šaltiniais. Kelias vietas Leipalingyje yra nurodęs asmuo, kuris nužudytus partizanus užkasdavo.
„Vienu ar kitu atveju, labai gerai, kad jis pasakė kur. Yra dalis žmonių, kurie jaučia palengvėjimą, žinodami, kad jų artimieji bus palaidoti ar vienoje, ar kitoje vietoje, ir jų anūkai ar artimieji galės uždegti ten žvakutę“, – kalba Leipalingio progimnazijos muziejaus mokytoja konsultantė Laima Žukauskaitė.
Ar visų partizanų palaikus pavyks rasti – abejojama. Viskas vyko po Antrojo pasaulinio karo. Turima duomenų, kad nužudytų ar kovose žuvusių partizanų kūnus artimieji pavogdavo ir palaidodavo.
„Dar 1945 metais dar leisdavo juos pasilaidoti, tai pasilaidodavo, bet yra buvę tokių atvejų, kai pavogdavo naktį ir kapinėse pasilaidodavo. Jei šviežas šeimos kapas, tai kape, o jei ne – tiesiog kapinėse“, – pasakoja L. Žukauskaitė.
Iškasti palaikai vežami Vilniaus universiteto antropologams, kurie atlieka DNR tyrimus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia visus nukentėjusiųjų giminaičius duoti seilių ėminį, iš kurio išskiriamas DNR. Jis lyginamas su atvežtų palaikų DNR ir taip nustatoma giminystė.
„Mes, savo ruožtu, suradę palaikus, perduodame antropologams. Jie paima mėginį, iš kojos kaulo dažniausiai, atiduoda ekspertizei ir tada vyksta gretinimo būdu analizės“, – aiškina tarnybos vadovas Linas Kvizikevičius.
Leipalingyje pernai lapkritį rasti ir Pietų Lietuvos partizanų vienytojo, vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Daugybę metų Dzūkijos partizanų vado šeima ieškojo, kur užkastas Juozas Vitkus. Galiausiai informacija, kad kūnas įmestas į duobę prie Leipalingyje veikusio NKVD pastato – pasitvirtino. Šaltiniai nurodė, kad pro rūsio langelį, čia įkalintas asmuo matė, kaip partizanų vadas buvo užkastas.
„Sugretinus visus tuos faktus, mes patys įvertinome, patikrinome vietą, kur 1991 metais ieškojo palaikų jo sūnus, ir tada, po truputį, po truputį artėjome prie sklypo tvoros. Na, ir įvyko toks atsitiktinumas arba laimė“, – sako L. Kvizikevičius.
Į duomenų bazę yra įtraukta beveik 20 tūkstančių partizanų, kurių kūnai nerasti. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, iškasti ir perlaidoti maždaug 3000 partizanų palaikai.
