Maskvos J.Vachtangovo teatre naujo spektaklio kūrimas prasidėjo beveik skandalu, o baigėsi beveik triumfu.
Skandalas, kai grupė aktorių pabandė iš J.Vachtangovo teatro išguiti naująjį meno vadovą Rimą Tuminą, spektakliui "Dėdė Vania" išties buvo naudingas: sukeldamas triukšmą, padarė puikią reklamą. Visas teatro elitas - tarp jų Aleksandras Kaliaginas, Olegas Tabakovas, kiti atėjo į premjerą morališkai palaikyti kolegos ir savo akimis įsitikinti, ką tokio daro lietuvių variagas su rusų klasika.
Paaiškėjo, kad nukamuotą pjesę režisierius ne tik atjaunino it koks plastikos chirurgas, jis tiesiog išnarpliojo iki kaulelių ir sulipdė iš naujo, priversdamas sąnarius negirgždėti, o širdį plakti gyviau ir dažniau. Na, tariant ne medicinos, o teatro kalba, R.Tuminas sukūrė ironišką, bet ne cinišką, protingą, jaudinantį, bet ne ašaringą vaidinimą. O dėl unikalaus vaidmenų derinio spektaklis tapo vientisu, monolitiniu meno kūriniu. Kita vertus, A.Čechovo pjesės R.Tuminas neapvertė aukštyn kojomis, tiesiog pažvelgė šiek tiek kitokiu žvilgsniu - ir štai herojai atrodo atsinaujinę, nebanalūs. Net senoji auklė Marina (akt. Galina Konovalova), kuri paprastai vaizduojama kaip tyli kaimietė su mezginiu rankose, virto juokinga kokete, įsisegusia rožę į dažytus plaukus: "su ponais susidėsi, ne to dar regėsi."
Apsitaisiusi juodai, nepraradusi viso buvusio žavesio, nors kartais puolanti į marazmą Marija Vasiljevna Voinickaja, kurią vaidina Liudmila Maksakova, - savotiška moters vampyrės parodija. O Jeleną Andrejevną įprasta vaidinti tokią svajingą undinėlę, tačiau Ana Dubrovskaja ją pristato ilgesingą, perdėm manieringą - tikrą gundytoją. Net sidabrinis lankas jos rankose - gražus, bet beprasmis šventiškumo simbolis - kaimo troboje, greta šaltkalvio darbastalio ir plūgo atrodo ypač kvailai. Daktaras Astrovas šiame supuvusios inteligencijos lizde turi įkūnyti vyriškumą, tačiau Arturo Ivanovo ir Vladimiro Vdovičenkovo, kurie vaidina pasikeisdami, Astrovas - tikras brutalumo pavyzdys.
Bet daugiausia grotesko kliuvo profesoriui Serebriakovui, kurį vaidina Vladimiras Simonovas. Ši vaikščiojanti karikatūra ne gyvena, o apsimetinėja, keldama namiškiams visokių scenų. Naktį, ištiktas isterijos priepuolio, jis suklinka: "Aš turėčiau jums būti bjaurus", - tarsi netyčia išduoda režisieriaus sumanymą.
Skirtingai nei kiti veikėjai, R.Tumino Dėdė Vania - vienintelis žmogus tikrąją šio žodžio prasme. Aktorius Sergejus Makoveckis vaidina klasikinę mažojo žmogaus variaciją. Jo herojus atrodo pasenęs berniukas, kuris tarytum praleido brendimo metą: ra nkos ant kelių, paauglio judesiai, noras pasislėpti po stalu, kai pasirodo Serebriakovas. Tačiau R.Tuminas nė kiek nenuolaidžiauja dėl šio vaikiškumo, infantiliškumas netapatinamas su dorumu. Tai supranti matydamas, kaip šiurkščiai ir nemokšiškai išgėręs Dėdė Vania siekia Jelenos Andrejevnos ir kaip ši tiesiog pratrūksta įtūžiu: "Galų gale juk tai šlykštu." Personažas iš tikrųjų nemalonus, senstelėjęs, susiglamžęs netikša. Iš tokio, žinoma, nebus Schopenhaueris. Nebus ir Serebriakovas.
R.Tumino žvilgsniu, nuolatiniai A.Čechovo herojų skundai dėl nenusisekusio gyvenimo - kvaila ir nekilnu. (Šiuo požiūriu režisierius solidarus su pjesės autoriumi, kuris savo kūrinius vadino komedijomis.) Kita vertus, toks spektaklio statytojo žvilgsnis nemenkina užuojautos. Kol scenoje krečiamos kvailystės, aiškinamasi santykiai, geriama ir šaudoma, slogi Fausto Latėno muzika aprauda visus šiuos nevykėlius, nelaimėlius, ir sunku atsikratyti minties, kad muzika rauda ir dėl mūsų.
Marina ŠIMADINA
