REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje stebime panašią tendenciją – daugėja žmonių, išeinančių į gatves protestuoti.

Tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje stebime panašią tendenciją – daugėja žmonių, išeinančių į gatves protestuoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš esmės visų mitingų ir protestų tikslas vienas – ginti savo teises. Dažniausiai streikai būna politiniai arba ekonominiai, neretai susipinantys tarpusavyje. Lietuvoje gyventojai dažniausiai išeina į gatves būtent dėl ekonominių priežasčių. Streikuoja gydytojai, gaisrininkai, mokytojai, pensininkai. Pastarieji yra gal netgi aktyviausi. Visų šių streikų ir mitingų priežastis paprasta – gyventojų netenkina jų gaunamos pajamos. Vieniems jos drastiškai apkarpomos, kitiems vengiama sumokėti jau uždirbtus pinigus. Trumpai tariant, žmonės skundžiasi valdžia ir teigia, kad ji juos nuskurdino. Panašiomis nuotaikos tikriausiai gyvena daugelio pasaulio valstybių gyventojai, tik vieni yra aktyvesni ir nebijantys pakovoti už savo teises,  kiti yra tylesni ir linkę susitaikyti su esama padėtimi nekeldami triukšmo.

REKLAMA

Ekonominės baimės indeksas

„WIN-Gallup International Association“ narių 56 pasaulio valstybėse atliekamo kasmetinio Pasaulinio Ekonominių neramumų baimės barometro duomenimis, pasaulyje šiemet ir toliau turėtų daugėti darbo konfliktų ir protestų. Taip teigė manantys daugiau kaip pusė (55 proc.) tyrime dalyvavusių respondentų, ir tik dešimtadalis (13 proc.) vylėsi, kad žmonių išėjimų į gatves 2012-aisias turėtų sumažėti.

REKLAMA
REKLAMA

Anot atlikto tyrimo, 10 labiausiai ekonominių neramumų baimę jaučiančių šalių yra ekonomiškai stiprios ar sparčiai stiprėjančios valstybės, o mažiausiai minėtą baimę jaučia ekonomiškai silpnos šalys.

Apklausa taip pat atskleidžia, kad turtingųjų ir ekonomiškai augančiųjų lūkesčiai skiriasi nuo neturtingų ir karo niokojamų valstybių lūkesčių. Ekonominis nerimas dėl darbo konfliktų ir protestų baimės yra neigiamas (–)19 proc. Afganistane ir (–)17 proc. Irake, kurios abi patenka į labiausiai „atsipalaidavusių“ valstybių dešimtuką, kalbant apie laukiamus neramumus darbo srityje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Europoje didžiausią protestų baimę jaučia airiai (70 proc.), prancūzai (68 proc.) ir belgai (61 proc.). Lietuva šiame indekse yra daugmaž per vidurį (36 proc.). Tiesa, tarp Baltijos valstybių Lietuva yra vienintelė įtraukta į tyrimo sąrašą, o artimiausia jos kaimynė Lenkija savo ekonominės baimės indeksą yra įvertinusi mažesniu procentu (24 proc.) nei lietuviai.

Lietuvos pilietiškumo lygis

Lietuvoje tyrimą atlikusios RAIT bendrovės duomenimis, Lietuvos gyventojų ekonominių protestų baimės indeksas 2012 metams (36 proc.) yra išaugęs kone trigubai, palyginti su paskutiniu 2004 metais atliktu tokiu pačiu tyrimu. Tuomet darbo protestų tikimybė šalyje buvo įvertinta 12 proc. Didžiausią nerimą dėl kilsiančių konfliktų lietuviai buvo išreiškę 1999 metais, kuomet indeksas pasiekė 50 proc. ribą.

REKLAMA

„1999 m. Lietuvos indeksas siekė 50 proc. Tuomet, kiek mes atsimename, buvo Rusijos krizė ir įvairios krizinės situacijos, į kurias žmonės labiau reagavo. Paskui, kai jau ekonomika kilo ir mes įstojome į Europos Sąjungą (ES), skaičiai stabilizavosi ir buvo mažesni. Gaila, kad neturime duomenų tarp 2004 ir 2011 metų, kai buvo pakilimas ir paskui atėjo krizė“, – tyrimą komentavo RAIT valdybos pirmininkė Inga Nausėdienė.

Anot jos, vertinant Lietuvos indeksą bendrame tyrimo kontekste, esame maždaug per vidurį.

„Vakarų šalyse yra tradicija už savo teises kovoti, ten yra įprasta, kai skelbiami streikai ir  įvairūs mitingai. Tose šalyje yra didelis indeksas. Pas mus jis nėra didelis, bet nėra ir toks kaip, tarkime, Azijos ar Afrikos šalyse, kur apskritai streikų ir mitingų praktikos nėra“, – sakė I. Nausėdienė.

REKLAMA

Šalyse, išėjusiose iš socializmo, pilietinės visuomenės ir aktyvių veiksmų yra mažiau, tačiau tai, pašnekovės teigimu, savaime suprantama. Piliečių norą eiti protestuoti į gatves lemia ir šalies tradicijos, kai tokių nėra susiformavę, piliečiai lieka pasyviais stebėtojais.

„Dabar Lietuvos ekonominės baimės indeksas akivaizdžiai didėja, nes yra sunkmetis. Ekonominė situacija šalyje dar negerėja, turint mintyje ir nedarbo skaičių, ir žmonių finansinę padėtį“, – svarstė RAIT valdybos pirmininkė.

Aiškindama belgų, prancūzų, vokiečių aktyvumą mitinguoti, pašnekovė minėjo, kad tai yra įaugę į jų sąmonę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Šių šalių darbuotojai streikuoja ir taip dėl įvairiausių socialinių dalykų – bet kokių pokyčių, kuriais jie yra nepatenkinti. Jų profesinės sąjungos stiprios ir visuomenė reaguoja į ekonominę situaciją“, – aiškino I. Nausėdienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad nors Lietuvoje streikavimo tradicijų dar nėra, nelengva šalies ekonominė padėtis verčia žmones eiti į gatves ir pamažu kurti pilietinę visuomenę ir reikalauti savo teisių.

Esame per bailūs mitingams

Lietuvos darbo federacijos pirmininkė Eugenija Šniutienė, svarstydama, kodėl lietuviai yra ganėtinai pasyvūs mitingų atžvilgiu, atkreipė dėmesį, kad streikai yra ganėtinai sunkiai prieinami, kad darbuotojai galėtų naudotis šia teise. Tam, kad darbuotojai galėtų streikuoti, anot pašnekovės, sudaroma labai daug kliuvinių – reikia surinkti labai daug parašų, atlikti įvairių procedūrų.

REKLAMA

„Reikia streikuoti, juk matote, kas dabar dedasi. Žmonės nebegali užsidirbti ir išgyventi iš atlyginimų. Niekaip negalime prispausti valdžios ir dėl minimalaus atlyginimo didinimo. Teigiamai vertinu streikus, bet mes, lietuviai, esame pasyvūs. Mums reikėtų truputėlio drąsos“, – sakė E. Šniutienė.

Ji apgailestavo, kad iki šiol reikšmingesnių rezultatų darbuotojams mitinguojant dar nėra pavykę pasiekti.

„Negaliu pasakyti, kad mes labai daug pasiekėme. Buvo mitingas gruodžio mėnesį ir nieko nepasiekėme. Pašūkavome, parėkavome ir viso gero. Esame išsiuntę reikalavimus ir į Vyriausybę, ir į spaudą – niekas su mumis nesėda ir nesidera“, – nusivylimo neslėpė pašnekovė. Pasiteiravus, ar yra prasmė mitinguoti, jeigu valdžia negirdi ir nenori klausytis darbuotojų prašymų, profsąjungų atstovė tikino, kad prasmė būtų, jei žmonės ryžtųsi į gatves išeiti masiškai.

REKLAMA

„Jeigu mes susirinktume, kaip susirinkome Sausio 13-ąją, tai tikrai būtų didelė prasmė. Reikia suvažiuoti visiems kartu, bet žmonės neatvažiuoja iš kitų rajonų, vien vilniečiai čia nieko nepadarys. Manau, kad reikėtų didesnio aktyvumo, vienos profsąjungos nieko nepadarys be žmonių. Reikėtų kelti žmones, suvežti visą Lietuvą, gal tada mūsų valdžia pabūgtų“, – svarstė Lietuvos darbo federacijos pirmininkė.

Moteris samprotavo, kad lietuvius išjudinti eiti į gatves galėtų nebent stiprus organizatorius, nes dabar net kylančios kainos ir menki atlyginimai neskatina žmones sukrusti kovai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mūsų darbuotojų baimė, sakyčiau, nuo tarybinių laikų likusi. Kas nebijo, tas nebijo, bet kas dar turi darbą ir uždirba šiokius tokius pinigėlius, jaučia didelę baimę. Dar viena labai didelė klaida yra gaunamos visokios pašalpos ir išmokos. Žmonės gauna pašalpas ir dar dirba kažkur kitur ir jiems viskas yra gerai“, – galimas priežastis, kodėl lietuviai vengia eiti ginti savo teisių, vardijo E. Šniutienė.

Žmonės neorganizuoti ir susiskaldę

2007 m. rudenį ir 2008 m. pavasarį švietimo darbuotojai, rengę streikus, pasiekė gana ženklių pergalių. Tai, anot Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Alekso Bružo, galėtų būti vienas geresnių pavyzdžių, kad žmonių mitingų galia yra stipri, bet ji veikia tik tuomet, kai einama išvien ir masiškai.

REKLAMA

„Tuo metu švietimui buvo skirta 1,2 mlrd. litų, nors mes reikalavome apie pusę milijardo. Tuo metu premjeru buvo Gediminas Kirkilas, o švietimo ministre – Roma Žakaitienė. Tada mes buvome tikrai įtūžę, nes su mumis elgtasi labai negražiai. Net Seimas pabijojo ir privertė išskirti tokius pinigus. Tai buvo išskirtinis atvejis visoje Lietuvoje, kada švietimo darbuotojų streikas buvo visuotinis“, – vieną praeities įvykių priminė pašnekovas.

Pastaruoju metu vykęs švietimo darbuotojų streikas, anot A. Bružo, kol kas nedavė siekiamų rezultatų, tačiau pašnekovas pastebėjo ir daugiau neigiamų tendencijų, jaučiamų mūsų visuomenėje.

REKLAMA

„Tuo metu mūsų tikrai bijojo, dabar mes esame susiskaldę“, – apgailestavo pašnekovas.

Jis minėjo graikų pavyzdį, kurie ėjo į gatves net ir tada, kai patys suprato, kad taupyti bus būtina, nes ilgą laiką gyventa ne pagal galimybes. Anot jo, graikų pavyzdys tinkamas ir Lietuvai.

„Reikia pripažinti, kad graikai iš tiesų nori gyventi ne pagal galimybes. Jie į pensiją išeidavo nuo 52-ejų metų, dabar kai Europa reikalauja ir jiems reikia susitaikyti, kad teks eiti į pensiją nuo 65–67 metų, jie jaučiasi įmesti į duobę. Man graikai tuo patinka, kad jie mitinguodami siekia lėtinti šį procesą. Viskas virsta į psichologinius karus ir savižudybes, o jie yra šaunuoliai tuo, kad eina į gatves ir malšina tokius dalykus, kitaip sakant, spaudžia Vyriausybę, kad būtų lėtesni procesai. Jeigu ir mes būtume taip darę netgi ir kriziniu laikotarpiu, jeigu profsąjungos būtų dariusios kažką daugiau, o žmonės supratę – tai dabar nebūtų mūsų minimalus atlyginimas tik 800 litų ir žmonės neišvažiuotų. Bet mes tokie esame... ant mūsų karia ir mes laukiame kažko. Mes kažkaip vis nepakylame iki realaus, galingo spaudimo“, – kalbėjo A. Bružas.

REKLAMA
REKLAMA

Tam, kad piliečiai iš tiesų įgautų galių, pašnekovo teigimu, būtinas vieningas tiek visuomeninių, tiek profesinių sąjungų darbas, o ne veikimas po vieną ir padrikai.

„Kol nepasikeis žmonių smegenys, nieko nebus. Žmonės yra visiškai nelaisvi savo mąstyme. Kaip kažkada buvo vienkiemiai Lietuvoje, taip ir tie žmonės sėdi kampeliuose po vieną, nesupranta, kad kartu galima daug daugiau nuveikti“, – apgailestavo A. Bružas, kalbėdamas apie lietuvių baimes kovoti už savo teises.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų