Vadinamieji „autoantikūnai“ primena autoimuninį atsaką tokių ligų, kaip vilkligė, kai kurios hepatito formos bei reumatoidinis artritas, atvejais. Jei koronaviruso autoantikūnai elgiasi panašiai, „ilgoji COVID“ gali būti nepagydoma liga.
Vis dėlto, dabar žinodami, kad galima testuoti tokių agresyvių antikūnų buvimą organizme, mokslininkai tikisi, kad pavyks nustatyti, kas jų turi, ir taip sukurti gydymo būdus, kurie leis užkirsti kelią ligos paūmėjimams, kaip tai jau daroma kitų autoimuninių ligų atvejais.
Koronavirusą išgyvenusių žmonių, besiskundžiančių „ilgosios COVID“ simptomais, tikslų skaičių nustatyti sunku, bet jis neabejotinai nuolat auga. Vienas tyrimas parodė, kad 81 iš 110, maždaug 74 proc., britų COVID-19 pacientų, gulėjusių ligoninėje dėl šios infekcijos, ir toliau vargina nenumaldomi simptomai, net praėjus trims mėnesiams nuo jų išrašymo iš ligoninės. Kitų tyrimų skaičiavimais šis skaičius yra gerokai žemesnis – „ilgoji COVID“, pasak jų, pasireiškia vienam iš dešimties pacientų.
Nepraeinantys ligos simptomai pasireiškia įvairaus amžiaus žmonėms, įskaitant vaikus ir paauglius, o taip pat ir vyresnius žmones bei nėščias moteris. Kai kuriems žmonėms periodiškai trūksta kvapo, net jei jau daugelį mėnesių jų koronaviruso testai yra neigiami. Kitus vargina sekinantis nusilpimas, odos bėrimai ir viduriavimas.
Mokslininkų komandos intensyviai ieško atsakymų į klausimą, kodėl kai kurie žmonės, kurių daugelis iki pasigaudami koronavirusą buvo visiškai sveiki, tampa „ilgosios COVID“ pacientais, o kiti tuo tarpu nuo infekcijos pasveiksta ir simptomų nebejaučia vos po kelių dienų ar savaičių. Galimai lėtinė liga atrodo dažnesnė tiems, kurie ja perserga sunkiai, bet ir čia yra atvirų klausimų, nes neaišku, kodėl šie žmonės serga taip labai sunkiau, nei kiti.
Kai kurie mokslininkai gilinasi į genetiką, kuri gali duoti atsakymų, tačiau Emorio universiteto komanda ligos pasekmes sieja su imuninės sistemos pernelyg stipria reakcija COVID-19 ligos eigoje, ligos paūmėjimų pobūdžiu bei su kitomis neinfekcinėmis ligomis, kurios veikia panašiai. Jie taip pat pastebi, kad kai kurie imuniniai baltymai ir ląstelės COVID-19 pacientų kraujyje rodo klaidingas antikūnų atakas.
Antikūnai – tai imuniniai baltymai, gaminami „B“ tipo ląstelių. Jie kaskart prisitaiko, kai organizmas aptinka naują bakteriją ar virusą, pavyzdžiui, SARS-CoV-2. Patogeno genetinio kodo dalelės tampa instrukcijomis „B“ ląstelėms, kurios pradeda lyg pagal užsakymą gaminti ginklus. Tačiau kartais ši sistema sutrinka ir žmogaus genetinio kodo daleles sumaišo su savo taikiniu bei pradeda gaminti „ginklus“, skirtus joms naikinti. Tokios dalelės vadinamos autoantikūnais – tai antikūnai, kuriuos žmogaus imuninė sistema kuria tam, kad kovotų pati su savimi.
„Kai tik susidaro tokia uždegimo ir ląstelių žuvimo kombinacija, kyla autoimuninės ligos ir, svarbiausia, autoantikūnų susiformavimo grėsmės“, – „New York Times“ sakė dr. Marion Pepper, Vašingtono universiteto Sietle imunologė.
Norėdami išbandyti savo teoriją, Emorio universiteto mokslininkai Atlantoje, Džordžijos valstijoje, JAV, 52 iš ligoninės paleistiems koronaviruso pacientams, sirgusiems „sunkiai“ ir „labai sunkiai“, atliko grupę kraujo tyrimų.
44 proc. jų turėjo antikūnų, kurie reagavo į žmogaus DNR daleles. Daugiau nei 70 proc. tų, kurie sirgo sunkiausiai, turėjo tokių savidestrukcinių imuninių ląstelių, o daugelis pacientų taip pat turėjo antikūnų, kurie neutralizuoja baltymus, gyvybiškai reikalingus sveiko kraujo krešėjimo formavimuisi, vadinama reumatoidiniu faktoriumi.
Tokios klaidingai suformuotos autoimuninės ląstelės gali padėti išaiškinti tiek uždegimą, tiek širdies ir kraujagyslių sistemos problemas, patiriamas daugelio sergančiųjų „ilgąja COVID“.
Jau išsiaiškinta, kad tikslingai prieš koronavirusą susiformavę antikūnai išnyksta per kelis mėnesius, o tai gali reikšti, kad su jais nebelieka ir apsaugos nuo pakartotinio užsikrėtimo. Tačiau dar vis neaišku, ar laikui bėgant taip pat išnyksta ir autoantikūnai, ar jie gali pasilikti organizme net ir daugeliui metų, sukeldami lėtines ligas, tokias kaip vilkligė ar reumatoidinis artritas.
Jei taip, tuomet galimybė testuoti šių autoantikūnų buvimą būtų pirmasis žingsnis link jų poveikį malšinančios terapijos sukūrimo. Tačiau jei šis fenomenas bus panašus į kitas autoimunines ligas, panašu, kad jo išgydyti nebus įmanoma.
„Vilkligės visiškai išgydyti neįmanoma – pacientams pasireiškia paūmėjimai, jų būklė pagerėja, o tada vėl prasideda pablogėjimas“, – „The Times“ aiškino dr. Ann Archak-Rothstein, Masačiusetso universiteto imunologė. – „Gali būti, kad tai yra susiję su autoantikūnų atmintimi.“
