Kelionė į Madagaskarą sunki buvo ne tik Kazimierui Pakštui - Vilniaus mažasis teatras į “Madagaskarą” keliauja jau porą metų. Teatras - vitališkas menas, jame lyg viskas ir paprasčiau nei gyvenime, bet keliauti teatre sudėtingiau nei gyvenime. “Naujosios dramos akcijos” programoje “Utopijos” penktadienį ir šeštadienį (gegužės 21 ir 22 d.) pristatyta antroji Rimo Tumino režisuoto “Madagaskaro” dalis.
“Madagaskaro” kelrodis - dramaturgas Marius Ivaškevičius. II dalies eskizas, parodytas “Utopijose”, pirmiausia pademonstravo, kaip sudėtinga tęsti gerai pavykusį kūrinį, kaip sunku išlaikyti jo stuburą. Pirmoje dalyje, kuri ir dabar buvo parodyta prieš antrąją, viskas vėrėsi į nuostabų vėrinį, o antroje dalyje išseko ir siužetų-paralelių gausa, dingo ir intensyvi minties dramaturgija. II dalis tapo dviejų trijų siužetų sklaida, kuri vis dėlto “nesusirišo” į visumą.
Teatre gali būti ir taip, bet pati literatūra reikalauja atskirus siužetus vienijančios idėjos. Dabar regime kelias pagrindines scenas: “nebyliojo filmo” siužetą, holivudišką King Kongą ir Salomėjos Nėries gyvenimo parafrazes. II dalį aukštumoje išlaiko Kazimieras Pokštas - Ramūnas Cicėnas. Taip yra ne vien dėl jo sceninio dominavimo, - biografiniai faktai susipynę su menininkų vaizduote. Gražiausia scena - jo “pokalbis” su madagaskariečiais. Dėvintis šiaudinę kepuraitę nuo saulės, vilkintis šiuolaikinio keliautojo (labai tikslus Vilmos Masteikienės kostiumas) “šortais”, nutviekstas neapsakomai kaitrios ir gražios afrikietiškos saulės (šviesos dailininkas - Romas Treinys), R. Cicėnas suvaidino puikų monospektaklį, kuris tapo antros dalies centru ir rišamąja naujo spektaklio dalimi.
Tie keli siužetai, kurie gana šmaikščiai ir šį kartą išskleidžiami žiūrovų akyse, pasirodė ištęsti, užsižaista pavykusiais atradimais, neišvengiamais pasikartojimais. Pavyzdžiui, “Lituanicos skrydis” per ilgas, frazė “Į Kauną” kartojama net kelis kartus, tai primena vaikų darželį, o ne tą pamiltąjį Ivaškevičių. Gal šis eskizas greitai “sukris” į puikų dinamišką audinį, gal tai yra tik praktikams pažįstama tarpinė “zona”, kurioje kitaip ir neįmanoma? Bet apie tai rašyti leidžia ir tas, kad I dalies eskizas iš karto buvo sukurtas taip profesionaliai, kad tarytum dvigubai įpareigojo antrajam skrydžiui.
Trijų moterų paveikslas visai iškrinta, nes nėra akies, kuri stebėtų veiksmą iš vidaus. Pirmojoje dalyje Kazimierą Pakštą į kelionę palydėjo tėvai. Nors jie greitai “dingo” teatro užkulisiuose, galėjai justi jų fatališkus “nieko nepaveiksi” atodūsius, jų nerimą, išleidus sūnų į kelionę. Patriarchalinė tėviškė kontrastavo su “proseksualiniu” Paryžiumi. Dabar “tėviške” tapo senatvė, kurioje vysta visi. Pagrindine tapo mirties tema. Kalbėti apie mirtį - visada sveika, tačiau svarbu “ką”. Vien konstatuoti jos paralyžiuojančias grimasas - netikslinga. Mirtis, kaip ir gimimas, neša daug šviesos. Buitinis, biologinis jos pažinimas skleidžia tik fiziologinį liūdesį.
“Madagaskare” iki Salės mirties regėjome neapsakomo tempo kaleidoskopą - staiga viskas pasibaigė viena mirtimi. Aišku, dar bandoma pasispardyti, perfrazuojant S. Nėries eilėraščius, juos verčiant kalambūrais, bet tai niekaip nesiintegruoja į pagrindinį “Madagaskaro” audinį. Tai galima būtų apibūdinti tik literatūriškai: režisierius Rimas Tuminas stato vieną, besitęsiantį gyvenimo spektaklį, per kurį pražygiuoja visi jam svarbūs gyvenimo personažai. Bet tada geriau imti Arvydo Juozaičio pjesę “Salomėja - sunkiausi metai”. Ten ir “Maskvos” tema ryški, ir meilė, ir mirtis…
Nesinori, kad “Madagaskaras” taptų klaustrofobišku kūriniu - jis turi būti perskaitytas universaliai, o ne literatūriškai. Juk viso spektaklio metu gali justi ir gyvenimo pulsą. Tai, kad mes jau įstojom į “margašiknę” Europą, spektaklyje gali persiskaityti ypač ryškiai. Režisierius pastaraisiais metais vis sparčiau atsisako ezopinės teatro kalbos. O tai daryti yra per maža, istoriniams siužetams suteikiant šiuolaikinę interpretaciją. Būtina šiuolaikinė “pasiūla” - ne vien komentarai.
Ar vien jaudulys aktorius privertė taip forsuoti? Jie net techniškai tam nepasiruošę. Beveik visi spektaklio pabaigoje kalbėjo pervargusiais prikimusiais balsais. Prie tokios “garsios” natos buvo priderinta ir garsi muzika. O garsumo spektakliui ir netrūksta. Jis pakeri visai kitais dalykais. Net ir be “akustinio” nervo galima pastebėti trupės išaugimą. Prisimenant šiuos aktorius prieš metus ir dabar - skirtumai akivaizdūs. Kai kurie aktoriai pamažu tapo tiesiog akademikais. Ramūnas Cicėnas - Kazimieras Pokštas arba Gintarė Latvėnaitė - Salė - spektaklio lyderiai, tačiau greta jų ryškūs, saviti, pulsuojantys teatrine energetika kiti herojai - Ilonos Kvietkutės Veronika, Valdos Bičkutės Milė, rafinuotoji feministė-lesbietė Vaidos Būtytės Helė, egzaltuotasis Manto Vaitiekūno Oskaras (vėliau jis įvelkamas į impozantišką krepšininkės beždžionės King Kongo kostiumą). II dalyje daugiau sceninio laiko gavo Leonardas Pobedonoscevas - I dalyje už “dvidešimtį sū” mėginęs įsiūlyti aplaužytą šaką, po pertraukos jis virtuoziškai persikūnija į holivudišką šiandieninio Peliuko Mikio protėvį; Audrius Bružas suvaidina Darių ir Girėną viename asmenyje, o drauge su R. Cicėnu meistriškai improvizuoja nebyliojo kino kadruose. Aktorių atsidavimas savo vaidmenims toks didelis, kad visą spektaklį pakylėja tobulybės link. Išlaikant tokią aukštą vaidybos natą, gal pakaktų ir minimalistinių korekcijų, kad abi spektaklio dalys įgytų lygiavertį kvėpavimą?
Antroje dalyje ypač trūksta Tėvo ir Motinos - ypač dabar, kai jų pirmoji scena tiesiog slyste slysta. Atsisakyti temos tęstinumo, kai ji pati lipa į paviršių, o tęsti tai, kas kartais kvepia sintetika - neapdairu. Paprastumas dažnai gimdo genialumą. Dabar iš maksimumo slenkama link minimumo. Ar ne nuo Pokšto-kiaušinio viskas prasidėjo?
