REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dr. Gytis Andrulionis, advokatas, Vilniaus pažangių studijų instituto (VILIAS) bendradarbiaujantis mokslininkas

REKLAMA
REKLAMA

Seimas prieš keletą mėnesių pradėjo svarstyti Seimo nario Juro Požėlos parengtas Civilinio kodekso (CK) pataisas (įstatymo projektas Nr. XIIP-3766), kuriomis siūloma nustatyti, kad pagalbinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

REKLAMA

Pasiūlyta, kad pagalbinis apvaisinimas būtų reglamentuojamas ne įstatymu, o Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, kitaip sakant, galima ir paprasčiausia instrukcija. Galima Vyriausybėje. Bet nebūtinai. Galima ir kitoje valstybinėje institucijoje. Jos vadovo sprendimu. Vadovui tinkančiu turiniu. Štai tokia žinia perduodama visuomenei. Dažnas paklaus – o kokie čia dar visuomenės interesai? Siūlyčiau pradėti nuo elementarios statistikos - Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo 2 iki 10 proc. porų negali susilaukti naujagimio, o nuo 10 iki 25 proc. porų negali pastoti pakartotinai. Bendras porų, kenčiančių dėl nevaisingumo sutrikimo, skaičius siekia 15 proc. Taigi, visuomenė ne tik suinteresuota tiesioginiai, bet ir laukia sprendimų.

REKLAMA
REKLAMA

O stebint sprendimų priėmimo procesus asmeniškai man darosi graudu. Paaiškinsiu kodėl.

Visų pirma, net ir elementariausias teisines žinias turintis studentas, o neabejoju, kad tokias turėtų turėti parlamentarai, žino, kad kuo didesnę vertybę norime apsaugoti, tuo aukštesnės galios teisės aktas tai turi reguliuoti. Esminius žmogaus teisių klausimus turi reguliuoti Konstitucija arba įstatymai. Ir ne todėl, kad taip nurodo Konstitucinis teismas, bet dėl elementarios tvarkos valstybėje ir visuomenėje. Įstatymų leidėjas turi nustatyti principines vertybes, o kitos valstybinės institucijos – tik procesus, kaip tų vertybių apsaugą įgyvendinti. Taigi, visos viltys į Parlamentą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dėl šių priežasčių savu laiku nuosekliai atrodė Seimo priimtas CK 3.154 str., kuriame nustatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės ir tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Būtent įstatymai,- tai yra tokie teisės aktai, kurie priimami Seime ir kuriuos svarstant ne tik identifikuojami interesai, bet jie ir suderinami. Tai yra sukuriama teisė, kurios turinys atspindi suderintas interesų grupių pozicijas.

Nuosekliai atrodė ir Vyriausybės Seimui 2002 metais pateiktas pirmasis Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, kurį vėliau keitė projektai, Seime registruoti 2003, 2004, 2010, 2011 ir 2015 metais. Visuose šiuose projektuose matėme itin skirtingus pasiūlymus, kaip dirbtinis (kai kuriuose įstatymuose pavadintas pagalbiniu) apvaisinimas Lietuvoje turėtų būti atliekamas. Suprantama, kad interesų daug – čia ir gyvybės sampratos, jos pradžios, medicinos klausimai, religinės dogmos, dirbtinį apvaisinimą vykdančios privačios klinikos, embrionų šaldymas, saugojimas ir naudojimas, ir be abejo finansiniai aspektai, nes procedūros yra itin brangios. Tačiau tam ir yra Tautos išrinkti atstovai, kurių priedermė - interesus suderinti ir juos įtvirtinti. Ne kur kitur, o įstatymuose. Kad vieniems nebūtų leidžiama dominuoti kitų interesų sąskaita.

REKLAMA

Tačiau kol Seime vyksta diskusijos (ir tai jau tęsiasi daugiau nei 14 metų!), o vieną įstatymo projektą keičia kitas, dirbtinis apvaisinimas vyksta paprasčiausios instrukcijos pagrindu. Tai Moters, esančios santuokoje, dirbtinio apvaisinimo tvarka, kurią dar 1999 metais patvirtino Sveikatos apsaugos ministro pareigas laikinai ėjęs asmuo. Dauguma šią sritį bent kiek išmanančių supranta, kad taip būti neturėtų. Dėl dviejų priežasčių - visų pirma, ne instrukcija turėtų reguliuoti naujos gyvybės pradžios klausimus, pradėto žmogaus gyvybės vertę ir statusą, nevaisingų moterų dirbtinio apvaisinimo sąlygas ir būdus.

REKLAMA

Antra priežastis yra ta, kad instrukcija yra fragmentiška ir surašyta prieš 17 metų buvusių žinių lygyje, kurios šiai dienai iš esmės yra pasikeitusios. Kaip, beje, ir technologiniai procesai. Dar daugiau - instrukcija pačių svarbiausių procesų apskritai nereguliuoja! Pavyzdžiui, nenustato kiek embrionų galima leisti sukurti laboratorijose, kur ir kiek ilgai juos saugoti ir ką su jais veikti tada, kai jie tampa „pertekliniai“, ypač kai jie yra ne moters kūne ('in vitro') ir dėl to yra pažeidžiami. Taigi, daugybė vertybių, kurios iš principo turi būti ginamos mažų mažiausiai įstatymo lygmeniu, apskritai nereguliuojamos. Kodėl tai tęsiasi? Galbūt taip kažkam patogiau?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visos viltys – ir nevaisingų porų, ir procedūras atliekančių klinikų, ir žmogaus teises saugančių asmenų – buvo dedamos į tai, kad Seimas suras konsensusą tarp daugybės interesų ir parodęs tvirtą valią įstatymą priims. Pasirodo tikėtasi be reikalo – po 14 metų svarstymų, 2015 metų pabaigoje Seimo narys pasiūlė klausimą perduoti Vyriausybei ir jai pačiai visa tai, ką reikia, sureguliuoti... instrukcija. 49 Seimo nariai tam pritarė. O dabar tas pats Seimo narys teikiamas Sveikatos apsaugos ministro pareigoms užimti. Matyt, kad savo užmačias įgyvendintų. Beje, analizuojamas įstatymo projektas ne toks jau ir nekaltas – kaip 2015-11-16 savo išvadoje pažymėjo Seimo Teisės departamentas, jo nuostatos gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Netgi Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2015 m. lapkričio 18 d. preliminaraus įvertinimo išvada ir balsavimui teikta formuluotė buvo ta, kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Nors galutinis komiteto sprendimas kad projektas Konstitucijai neprieštarauja, jis buvo priimtas trapia balsų persvara – 3 prieš 2. Kitaip sakant, viltis civilizuotai šiuos klausimus spręsti dingo. Seimas perdavė žinią – palikime viską taip, kaip jau nusistovėjo, kam kištis? O dabar – dar ir „savas“ ministras, kuris tai įgyvendins.

Beje, lyginant net ir su kaimynais esame didesnėje pelkėje negu patiems atrodo, pvz., Estijoje Pagalbinio apvaisinimo ir embrionų apsaugos įstatymas buvo parengtas dar 1997 metais. Tais pačiais metais priimtas Parlamente. Latvijoje apvaisinimo pagalbiniu būdu klausimai reguliuojami Seksualinės ir reprodukcinės sveikatos įstatymu, kuris priimtas 2002 metais. O mes vis dar judame. Judame labirintuose tarp interesų. Ne tarp vertybių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų