Artimiau susipažinę su bitininkavimu žino, kad šis užsiėmimas nėra lengvas. Ir ne vien todėl, kad bitės ne visada būna draugiškos. Jau trisdešimt metų draugaujantį su bitėmis uteniškį Vidmantą Kutką bičiuliai mėgsta už tai, kad jis visada geros nuotaikos ir nešykšti patarimų.
Ūkiškas požiūris
Ne veltui sakoma, kad pagal tai, kaip tvarkomasi kieme, daug ką galima pasakyti apie žmogų. Trisdešimtu numeriu pažymėtas Vilniaus gatvės namas dėmesį patraukia meniniais drožiniais ir rūpestingai puoselėjama aplinka. Ne tik daili lentelė, kurioje parašyta, kad čia galima įsigyti medaus, bet ir nedidelis bitininkystės reikmenų muziejėlis po atviru dangumi neleidžia abejoti pas ką atvykome. Jame paties Vidmanto prieš daugel metų naudoti daiktai, kuriais bitės buvo gydomos, be kurių neapsieina nė vienas bitininkas. „Štai dviračio pompa. Ji buvo pritaikyta bitėms gydyti. Senosios dūminės, rėmelis su Vidmanto sugalvotais „bučiais“, į kuriuos eidama nužudyti jaunosios motinėlės patekdavo senoji. Specialus dvigubas rėmelis, kurį išardžiau galima dėti į nukleusą“, - rodė eksponatus ir aiškino pašnekovas. Ekskursiją jis pasiūlė pratęsti prie saulės vaško lydytuvų. Nusistebėjus, kad vienam jų panaudotas naujas plastikinis langas Vidmantas papasakojo, jog jį sugadino į namą įsibrovę vagys, tad neliko nieko kito, kaip rasti kitą paskirtį dar geram daiktui. Taigi, anot bitininko, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ūkiškas požiūris lemia tai, kad, kiek save pamena, Vidmantas vis ką nors konstruoja, gamina pats.
Kai neverta išlaidauti
Beveik kiekvieną vasarą į dailiu stogeliu padabintą tuščiavidurį medžio kamieną atskrenda bičių spiečius. Tik netoli gatvės esantis statinaitė – aviliukas labiau skirta kiemui puošti nei bitėms vilioti. Užsukame į garažą, kuriame kimšte prikimšta bitininkavimui skirto inventoriaus. Ir vėl kalba pasisuka apie tai, kaip vieną ar kitą darbą bityne galima padaryti spartesniu, paprastesniu ir lengvesniu.
„Naršydamas internete randu daug informacijos. Dabar suku galvą, kaip patobulinti šį keltuvą, kad darbai bityne būtų lengvesni. Juk nėra bitininko, kuris nesiskųstų nugaros skausmais“, - sakė V.Kutka. Bitininkas parodė bičių duonelei džiovinti skirtą jo paties sukonstruotą ir puikiai veikiančią džiovinimo spintelę. „Viską dariau pats. Medinė spintelė viduje apskardinta, lentynos – kas penki centimetrai, šone apačioje statomas ventiliatorius, kuris pučia karštą orą. Viršuje ir per vidurį įstatomas termometras, nes temperatūra turi būti ne aukštesnė 40 laipsnių plius. Per dvi paras tokioje džiovykloje duonelė puikiai išdžiūsta“, - tikino vyras. Pasak jo, dabar viską galima nusipirkti, tačiau ar verta išlaidauti, jei kai ką galima pasidaryti ir pačiam.
Išsiverčia be peilio
Daug iš pirmo žvilgsnio paprastų ir regis lengvų darbų bitininkams atima daug laiko. Vienas jų – pikio gramdymas nuo rėmelių. „Aš naudoju paties pasidarytą iš faneros sukaltą medinę talpą, kurią galima užkabinti ant atidaryto avilio krašto. Per dėžės – pikio surinktuvo krašte esantį peilį greitai ir lengvai perbraukiu visus rėmelio šonus. Pikio gabalėliai sukrenta tiksliai ten kur reikia. Tuomet bitininkas gali imtis pagrindinio darbo – sukti medų“, - linksmai savo patirtimi dalijosi pašnekovas. Pasak jo, toks pikio valymas daug greitesnis, nei tai būtų daroma peiliu.
Pasigamino ir išbandė
Neseniai pasidarytas įnagis bičių duonelei kulti sudomins ne vieną bičiulį. Vidmantas ima vadinamą drelę, rodo, kaip prie jos jungiamas metalinis strypas, kurio gale privirintos dvi eilės nerūdijančio plieno žiedų. Jis pasakoja, kad viename rusiškame bitininkų forume pamatė būtent tokį įnagį ir sumanė pats išbandyti, kaip jis veikia. „Į nerūdijančio pieno kibirą pridedama šaldiklyje parą šaldytų korių su bičių duonele. Tuomet su šiuo elektros variklio dėka besisukančiu keistu strypu tuos korius pradedame trupinti. Šaltas vaškas skyla į mažas daleles. Svarbiausia tai, kad bičių duonelės gabalėliai išlieka sveikutėliai, nes smarkiai besisukantys apvalūs nerūdijančio plieno žiedai yra gana stori“, - pabrėžė bitininkas. Anot jo, vėliau gauta masė sijojama. Patogu tai daryti naudojant tinklelį, kuris skirtas tam, kad bičių motina avilyje neprieitų prie medaus. Sijojant per tą tinklelį duonelė lieka viršuje, o vaškas išbyra. Taigi, išbandęs užsienio kolegų sukurtą „elektrinę bičių duonelės kultuvę“ V.Kutka įsitikino, kad Rusijoje gyvenantys kolegos irgi turi gerų idėjų.
Visi etatai reikalingi
Humoro nestokojantis Vidmantas vardijo savo pareigas. „Esu bityno direktorius, jo pavaduotojas, buhalteris, veterinarijos gydytojas, pardavėjas, sandėlininkas, mechanikas, stalius, konstruktorius, vairuotojas, žolės pjovėjas. Visi etatai reikalingi, nes bitynas nemažas – 70 šeimų. Kai pasakai, kiek iš vienos šeimos gavai medaus, dažnas labai greitai suskaičiuoja bitininko pajamas. Tik išlaidų ir įdėto darbo nemato“, - atviravo pašnekovas.
Ateinantys metai jam bus kitokie nei įprastai. Daugiau nei trisdešimt metų dirbęs mokytoju, direktoriavęs ne vienoje mokykloje nuo šių metų rugsėjo pirmosios nebepraveria mokyklos durų. Mokinių skaičiaus mažėjimas pakoregavo ir ugdymo įstaigos etatus. Visą gyvenimą pedagogu dirbęs vyras tikino, kad nuobodžiauti neteks. Dabar jis visą laiką, jėgas ir kūrybinę energiją skiria bitininkavimui. Tiesa, žvelgiant į Vidmantą sunku patikėti, kad jam daugiau nei penkiasdešimt metų. Ir pensininko statusas jam visiškai netinka. Dar kartą įsitikinu, kad kas jau kas, o bitininkai visada atrodo jaunesni nei yra, o ilgaamžių tarp jų irgi netrūksta.
Nijolė BARONIENĖ
