Į tai dėmesį atkreipė premjerės Ingridos Šimonytės patarėja švietimo klausimais Aistė Kairienė, ketvirtadienį dalyvavusi Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos surengtoje diskusijoje apie smurtą prieš mokytojųs iš mokinių arba jų tėvų. Tyrimas atskleidė, kad įvairių formų smurtą patiria daugybė pedagogų, todėl mokytojai buvo skatinami teikti skundus ir taip ginti savo teises.
„Nusižengimo protokolą gali surašyti policijos pareigūnas arba savivaldybės administracijos pareigūnas. Tokią nuostatą mes turime. Gali būti, kad mes apie ją nežinome, gali būti, kad ji nepraktikuojama ir neįgyvendinama“, – pažymėjo A. Kairienė.
Administracinių nusižengimų kodekse nurodoma, kad viešąsias socialines, švietimo, sveikatos priežiūros ar kultūros paslaugas teikiančio asmens garbės ir orumo pažeminimas raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančius, įžūliu ar provokuojamu elgesiu gali būti baudžiamas bauda nuo 50 iki 300 eurų. Tai reiškia, kad mokytojai, medikai, socialiniai darbuotojai dėl įžeidinėjimų gali kreiptis į policiją ar savivaldybę, o tai užtraukia baudą. Šis pakeitimas įsigaliojo nuo šių metų liepos mėnesio.
Seimo narys iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Linas Slušnys smurtą iš mokinių ar jų tėvų patiriantiems mokytojams pasiūlė imtis dviejų strategijų – arba skųstis policijai, arba eiti lauk iš darbo.
„Aš galvoju, kad čia tas atvejis, kai kalbame apie žmonių savivertę. trisdešimt metų gyvename atkurtoje Lietuvoje, mes ne kažkokioje diktatūroje ar rusiškoje terpėje. Tai jeigu smurtauja – yra du keliai: policija arba einu lauk. Taip yra mano sampratoje“, – mokytojams sakė L. Slušnys.
Mokiniai ir jų tėvai šėlsta, o ministras bejėgis
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos užsakymu Mykolo Romerio universiteto mokslininkai apklausė pedagogų bendruomenė ir išsiaiškino, kad didelė dalis jų patiria įvairių formų smurtą iš mokinių, taip pat pat ir jų tėvų. Dažniausiai mokytojai susiduria su socialiniu ir verbaliniu smurtu, kai užgauliojama žodžiais ar juokiamasi iš žmogaus, bet ne taip retai pasitaiko ir fizinio smurto atvejų, kai mokiniai paprasčiausiai jau nebesivaldo ir imasi kumščių bei jėgos. Fizinį smurtą iš mokinių nurodė patyrę 22,9 proc. pedagogų iš visų 1146 apklaustų mokytojų ar švietimo darbuotojų.
„Esu iš nedidelio miestelio. Vakar gavau nuo auklėtinio mamos žinutę. Verdu visa iš tikrųjų, į temą man ši konferencija. Vaiko mama nuo pradinių klasių nuolat teisina berniuką. Jis namų darbų nedaro, prieš mokytojus atsikalbinėja, suolą sulaužė ir vakar gaunu žinutę, kaip ant jo visi mokytojai užsisėdę, kaip koneveikia ir kaip dabar jinai imsis iniciatyvos, nes mokykloje nėra tvarkos, ir kaip ji kreipsis į Vilnių. Bet, ministre, jūs pasakote, kaip čia visi tyčiojasi, tai mes tą visi žinom. Pasiūlykit, ką daryti. Aš dabar va sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Kaip vyksta, kaip spiria, spjauna, internete nuotraukas apipiešia, tai mes tame gyvenam. Ką daryti?“ – konferencijoje pasakojo chemijos mokytoja.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas ypatingų patarimų pedagogams neturėjo, tik ragino skųstis Valstybinei darbo inspekcijai ar policijai bei savo vadovams. Tiesa, tyrimas parodė, kad besikreipusieji į savo vadovus, tai yra mokyklų direktorius, pagalbos sulaukė retai, nes vadovai paprastai siekia gerai atrodyti prieš savivaldybių švietimo skyrius, todėl bet kokias problemas nori sušluoti po kilimu.
„Kai yra konkretus atvejis, mes už mokytoją negalime kreiptis į Darbo inspekciją, į policiją kreiptis už mokytoją. Mes galim išreikšti palaikymą, padrąsinti, kad tikrai nebijokite kreiptis. Bet ką mes matome? Ai, gal nieko tokio, išgyvensiu, iškentėsiu. Pokalbiais nusiramina, bet kreipimasis neįvyksta. Nes kreiptis irgi reikia drąsos“, – sakė G. Jakštas.
„Viskas prasideda nuo patyčių kultūros. Mes tvarkas turime, įstatymiškai numatyta yra, ir Švietimo įstatyme, viskas užkardyta, kad negali būti jokių patyčių. Bet visa tai neveikia, kai nėra kreipiamasi. Kai yra kažkoks įvykis, nesikreipiama“, – kalbėjo ministras.
„Iš manęs, kaip ministro, irgi daug tyčiojasi. Kur gali gauti paramos? Tik šeimoje.Tai visi iš visų tyčiojasi ir tai tapo norma. Negalime tiesiog pasakyti, kad čia tik sustabdysime, turi bendrai mažėti. Labiausiai norisi ir iš mokytojų, kad rodytų tą lyderystę, kad nesityčiokim, ir į patyčias atstovėti pakankamai rimtu veidu bei žinot, kur kreiptis, kai tai įvyko“, – pridūrė G. Jakštas, akcentuodamas, kad patyčių kultūra Lietuvoje yra išvešėjusi ne tik švietime, bet daugelyje sričių.
Tačiau ministras taip pat pademonstravo bejėgystę, kai buvo kalbama apie emocijų ir elgesio sutrikimų turinčių vaikų išpuolius prieš pedagogus. Nuo kitų metų Lietuvoje visi vaikai, tarp jų ir su dideliais sutrikimais, turės teisę būti priimami į bendrojo ugdymo mokyklas, tačiau pedagogai tyrime indikavo, jog nemažai fizinių išpuolių yra susiję su vaikų sutrikimais. Pedagogams tokiais atvejais turi padėti mokytojų padėjėjai bei socialiniai darbuotojai, tačiau ne visos mokyklos priima pakankamai padėjėjų ir pagalbos specialistų.
„Kodėl mokytojai nesikreipia? Paprastas atsakymas: nesikreipia dėl to, kad visą laiką bus pasakyta kad tu nemoki dirbti. Susidūriau su šituo kaip rajono profesinės sąjungos pirmininkas. Susiduriu su tuo ir dabar, ypač kai tas vadinamas įtraukusis ugdymas (prasidėjo). Ar mes paimsime darželį, ar mokyklą – vien tik triukšmas, chaosas. Mokytojas bando kreiptis kažkur, jam atsako: mokytojau, tu nemoki dirbti. Bet kad toje mokykloje yra 500-600 mokinių, specialiųjų poreikių vaikų pradinėse klasėse po du, po tris, o mokyklai duotas vienas pagalbos specialistas, iš jėgos gal būna pusantro. Neparuoštoje bazėje visą laiką lieka kaltas tos klasės mokytojas. Taigi, ministre, jeigu jau sugalvojot įtraukųjį ugdymą, kuris šiai dienai darosi ištraukiuoju, tai parūpinkite bazę“, – pasakojo vienas mokytojas iš Ukmergės.
Tačiau G. Jakštas pamokė mokytoją nesustoti su skundais ties pirma kliūtimi, o dėl įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo tik pagūžčiojo pečiais, sakydamas, kad švietimo pagalbos užtikrinimas mokyklose yra savarankiškoji savivaldybių funkcija ir jis nieko negali padaryti, jeigu savivaldybės neskiria pakankamai lėšų mokytojų padėjėjų ir pagalbos specialistų etatams.
„Švietimo pagalba yra savarankiška savivaldybių funkcija. Mes, valstybė, matydami, prioritetą, per trejus metus daugiau nei padvigubinome finansavimą, kai kurios savivaldybės mažina finansavimą. Tai yra jų savarankiška funkcija, bet jos to pilnai neįgyvendina“, – sakė G. Jakštas.
