Baltijos jūrą supančiose šalyse gyvena apie 80 mln. žmonių, kiekvieną dieną joje plaukioja apie 2 tūkst. laivų ir kasmet joje sugaunama apie 700 tūkst. tonų žuvies. Bet įvairių kenksmingų junginių koncentracija Baltijos jūroje yra gerokai didesnė, negu Šiaurės jūroje ar Atlanto vandenyne, o mūsų jūros dugne tebetūnančių tūkstančiai iprito bombų apvalkalas baigia sudilti.
Tai nejaugi žmogaus veikla ar jūros dugną supurtęs žemės drebėjimas gali sukelti ekologinę katastrofą?
Jūrą žudo patys žmonės
Kai kurių mokslininkų teigimu, vis daugiau pavojų Baltijai, jūros gyventojams ir mums patiems kelia per menkai kontroliuojama žmogaus veikla.
Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovė Janina Baršienė pripažįsta dar prieš kelerius metus minusi, kad Baltijos dugne palaidoti antrojo pasaulinio karo ginklai didelio pavojaus nekelia. Tačiau pastaraisiais metais ji pakeitė nuomonę.
„Iki 2008 metų cheminio ginklo zoną aš laikiau gana nepavojinga. Atrodė, kad didelio pavojaus neatsiras ir tiesiant dujotiekį. Deja, nuo 2010 metų Bornholmo zonoje genotoksiškumas labai padidėjo, o 2011metų pabaigoje ir 2012 metų pradžioje atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad tose vietose, kur yra palaidotas cheminis ginklas, kyla didžiulė genetinė rizika“, – Balsas.lt sakė mokslininkė.
Jos teigimu, aptiktas nerimą keliantis ryšys – „kur tik yra pažymėta cheminio ginklo vieta, ten nuo 2010 metų mes nustatome akivaizdų genetinių pažeidimų padidėjimą“.
„Genetinių pažeidimų plekšnėse, kuriose jų aptinkama daugiausia, ypač padaugėjo po Nord Stream dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu. Dėl to 2011-2012 metais plekšnių pietinėje Baltijos jūros dalyje labai sumažėjo“, – naujausiais duomenimis dalijasi J. Baršienė.
Geologai nemalonių netikėtumų nežada
Ar gali Baltijos jūros dugną supurtyti žemės drebėjimas? Ar gali joje kilti itin galinga audra, kuri išjudintų jos dugne tūnantį pavojingą seniai pasibaigusio karo krovinį? Ir kokių pasekmių tai galėtų turėti?
Išgirdęs tokį klausimą akademikas, ilgametis Baltijos dugno tyrinėtojas Algimantas Grigelis ramina: „Dėl to galvos neturėtų skaudėti“. Patyrusio geologo teigimu, Baltija nėra tipiška jūra, o jos dugne vyksta kitokie procesai negu vandenyne.
„Tai nugrimzdusi sausuma. Jos dugnas niekuo nesiskiria nuo sausumos. Jeigu sausumoje žemė drebės, tai drebės ir jūroje. Ir atvirkščiai. Bet pas mus nelabai čia dreba“, – sakė jis.
A.Grigelis pasakojo, kad mūsų jūra pradėjo formuotis prieš 16 tūkst. metų – dabartinėje pietinėje jos dalyje, o šiaurinė dalis susiformavo prieš 10 tūkst. metų.
„6 tūkst. metų geologinio laiko požiūriu gana nedaug. Ledynai, kurie buvo užkloję vadinamąją Baltoskandijos teritoriją, po truputį traukėsi, toje vietoje sausuma ėmė dubti ir atsirado jūra. Būtų įdubusi kitoje vietoje – gal šiandien Vilniaus ar Kauno vietoje tyvuliuotų. Būtume miestus pasistatę kitur“, – juokaudamas pasakoja mokslininkas.
Geologo teigimu, tokių stiprių srovių, kurios galėtų išjudinti jūros dugne gulintį krovinį, Baltijoje nėra, o per daugiau kaip 60 metų talpas, su kuriomis buvo nuskandintos bombos, užklojo nemenkas dumblo sluoksnis. Jo dalelytės – mažesnės negu viena šimtoji milimetro, bet per metus, anot A. Grigelio, dumblo sluoksnis dugne pastorėja 1-2 mm, „tad dabar jau yra 5-6 cm sluoksnis, o tai – gera gamtinė apsauga“.
„Jūros vandens srovės cirkuliuoja ir priedugnyje, ir vandens storymėje, ir paviršiuje. Jos nėra pastovios, kartojasi kas keliolika metų ir atplukdo vandens iš Atlanto vandenyno. Ar gali šitos srovės būti tokios stiprios, kad pakeltų jūros dugne gulintį daiktą? Ne, to negali būti. Kita vertus, jeigu vanduo jūros gelmėje bent kiek labiau judėtų, tikriausiai nebūtų susidaręs ir dumblo sluoksnis“, – aiškino A. Grigelis.
„Okeanologai, atlikę jūroje palaidotų ginklų aplinkos nuosėdų cheminę analizę, neaptiko didesnių arseno, kuris yra vienas iš ipritinių bombų komponentų, pėdsakų“, – ramina A. Grigelis.
Mokslininkų teigimu, vis daugiau pavojų Baltijos jūrai kelia ne tik per menkai kontroliuojama bei neatsakinga žmogaus veikla, bet ir besikeičiantis klimatas. Mūsų paplūdimius jau seniai „maitiname“ smėliu, o kai kuriems pakrantėje iškilusiems statiniams kuri nors stipresnė audra gali tapti lemtinga. Kodėl taip yra ir ką galime padaryti, kad būtų kitaip – kitoje straipsnio dalyje.
Taip pat skaitykite:
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (I)
Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio? (II)
