Neverta nei slėpti, nei abejoti - šią savaitę Vilniaus paroda Nr. 1 - Šiuolaikinio meno centre eksponuojamos Henri Cartier-Bressono fotografijos. Mat apžiūrėjus ekspoziciją visiškai aišku, jog Bressonas - ne tik legendinė fotografijos istorijos persona.
Jo pavardė jau keletą dešimtmečių skamba tokiu garsu kaip šiandieninė “Coca Cola Plaza” reklaminė kampanija ir jis vis dar tebeįdomus bei savo meninėmis idėjomis tebeaktualus fotografas.
Kaip žinia, pirmiausia jis pagarsėjo išradęs vadinamąjį “lemiamą momentą” - naują fotografavimo būdą, kai fotoaparato mygtukas nuspaudžiamas tik ilgai stebėjus aplinką ir staiga sulaukus tam tikru būdu susidėliojusių judančių kasdienybės vaizdų, jų tonų, prasmių. Mat ne paslaptis, kad fotografuojant įprastai (artimus žmones, garsenybes, akiai mielus gamtinius ir urbanistinius peizažus ar pan.) dažniausiai realizuojasi nuotraukėlės, kurios kitiems be vertingo mūsų paaiškinimo tiesiog nesuprantamos. Negana to, net paaiškinus jiems ne visada būna taip įdomu kaip mums.
Tuo tarpu Cartier-Bressono “lemiamu momentu” užfiksuoti vaizdai kalba patys. Ir ne tik kalba, bet dosniai skleidžia tik vizualiai išreiškiamas patirtis - galbūt kaip tik tai fotografijas paverčia tokiomis patraukliomis. Bent jau aš tariuosi atpažinusi pojūtį, kai, atrodo, dėl kažkokių netikėtai sutapusių aplinkybių (apšvietimas, nuotaika, judesys, déj? vu, dar kas nors?) išvysti kažką nepaprasto, bet tuoj pat išnykstančio dar nespėjus įspėti aplinkinių (taip ir lieki amžiams vienas su savo stebuklingomis akimirkomis). Parodoje apima toks geras bendražmogiško išsipildymo pojūtis, kad norisi trumpam virsti nusenusiu išminčiumi, turinčiu visas teises kedenanti ilgą žilą barzdą ir byloti amžinybei pasmerktomis sentimentaliomis frazėmis apie akimirkos žavesį (nes, žinoma, nori nenori, būtent jį, o nebe kasdieniškąją tikrovę tepavyko užfiksuoti budriajam Bressonui). Ir nieko čia nepadarysi. Nors banalios, pozityvios emocijos vis vien neša naudą.
ŠMC rodomoje parodoje sutelpa visas Cartier-Bressono kūrybos laikotarpis - nuo XX a. ketvirtojo iki aštuntojo dešimtmečio. Tokia pat plati ir fotografijų geografija: Vakarų Europa, Azija, Afrika, JAV… Tiesa, išskyrus kelis vaizdus iš Maskvos, Leningrado, Sibiro bei Vengrijos, visus datuojamus 8-uoju dešimtmečiu, beveik nėra Rytų blokui atstovaujančių šalių (ir nieko nuostabaus). Tačiau šiuo atveju tai nieko nekeičia - “akimirkų” patirtys visur panašios, skiriasi tik jų ikonografija. Vienur amerikietiško automobilio griaučiams (Didžiosios depresijos laikų?) oponuoja (ir tuo pačiu metu vaiduokliškai juos atkartoja) pirmyn besiveržiantis makabriško dydžio plienu kaustytas traukinys arba Jėzaus Kristaus atėjimą skelbiantis kryžius pirmame plane “įrėmina” turbūt tik jo atėjimu tegalimą išgelbėti kryžmos architektūros fermą; kitur savotiškais sariais susisupusių figūrų kupstai kalbasi su smėlynų kopomis; trečiur tarp elegantiškai nakčiai sulankstytų lauko kavinės staliukų - taip pat gracingai išlinkusi juos atlankstančio garsono figūra. Tad norint, fotografijas puikiausiai galima apžiūrinėti ir kaip vienokio ar kitokio meto pasaulio istorijos dokumentus.
Be miestų, jų gatvių, tiesiog žmonių ir panašių vaizdų, H. Cartier-Bressonas yra fotografavęs ir daugelį savo laiko įžymybių - taip pat “gaudydamas” akimirką, todėl liesąjį ir nervingąjį skulptorių Alberto Giacometti aptiksite užfiksuotą tarp ištįsusių ir neramių jo skulptūrų; o apvaliaveidį tapytoją Henri Matisse’ą - ramiai sėdintį krėsle tarp patenkintų riebių karvelių bei tokių pat goslių formų jų narvų. Ir dar daugybę kitų žmonių bei dalykų. Mat paroda palyginti didelė ir iš pradžių tai net šiek tiek gąsdina. Bet pradėjus žiūrinėti nuobodulio baimė dingsta ir lieka tik įdomybės.
