Lygiai prieš 60 metų, 1949 m. kovo 25-ąją, sovietiniai okupantai pradėjo operaciją kodiniu pavadinimu “Priboj” („Bangų mūša“) – antrą pagal dydį Lietuvos žmonių trėmimą (1949 m. kovo 25-28 dienomis). Istorikų teigimu, į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą buvo ištremta apie 30 tūkstančių žmonių, tarp jų – daugiau kaip 8 tūkstančiai vaikų. Tuo pat metu trėmimai buvo organizuoti Latvijoje ir Estijoje. Tai buvo didžiausi trėmimai okupuotose Baltijos valstybėse atsižvelgiant į bendrą ištremtų žmonių skaičių – virš 95 tūkstančių!
Latvių istorikas Heinrihs Strods pažymi, kad “visiškai slapta operacija “Priboj”, kai buvo masiškai tremiami Baltijos šalių gyventojai, yra komunistų partijos ir sovietinės vyriausybės okupacinės valdžios nusikaltimas žmonijai. Šiam nusikaltimui niekada nesueis senaties terminas”. Anot latvių istoriko, “Komunistų partija ir sovietinė vyriausybė, vykdydamos operaciją “Priboj”, siekė galutinai nuslopinti Baltijos tautų ginkluotąjį ir neginkluotąjį priešinimąsi okupacijai siekiant nepriklausomybės“, taipogi „palengvinti Baltijos šalių valstiečių prievartinį kolektyvizavimą bei pašalinti iš Baltijos šalių gyventojus, kad būtų lengviau jas kolonizuoti“.
Tad atkreipkime dėmesį - Baltijos tautų naikinimas kulminaciją pasiekė būtent tada, kai buvo įvykdyta operacija “Priboj”.
Ir, kai ūmai pirmadienio (2009 m. kovo 23 d.) vakare per vieną televizijos žinių laidą pamatai, kaip komjaunuoliškai aktyvus ir putiniškai agresyvus, Kremlių remiantis jaunimo judėjimas „Naši“ („Mūsų žmonės“) – na, tikrų tikriausias Putinjugendas! – Helsinkyje protestuoja prieš 1949 metų trėmimų operacijos „Priboj“ aukoms atminti skirtą renginį, neišvengiamai suvoki, kokius reikia turėti plieninius („stalininius“?) nervus ir valią begalinę, kad nepradėtum prie televizoriaus nevalingai kriokti ar bent jau susilaikytum nuo nenormatyvinės leksikos vartojimo Putinjugendo adresu.
Beje, ši „putinišką tvarką“ Rusijoje palaikanti jaunimo organizacija, kurios pagrindinė užduotis - jaunimo ugdymas ir naujo vadovaujančio elito formavimasis valstybėje, savo manifeste, be kita ko, teigia: „Istorija – kartų kaita. Kiekviena karta turi galimybę išeiti nepastebėta arba pakeisti pasaulį. Šiandien jaunoji rusų karta turi tokį pasirinkimą. Mes – tie, kurie tiki Rusijos ateitimi ir mano, kad jos ateitis, mūsų rankose”.
Kokiais metodais Putinjugendo chebrytė kuria Rusijos ateitį ir “keičia pasaulį” jau turėjome progos pamatyti: prisiminkime kad ir Estijoje nuvilnijusių riaušių bangos, kilusios dėl “Bronzinio kario” paminklo perkėlimo, peripetijas.
Tačiau pažvelgus atidžiau į nūdienos Rusijoje vykstančius procesus, šios Putinjugendo „akcijos“, palyginus su kitais „valdomos demokratijos“ turinio elementais, panašios vos ne į suaugusių vaikų žaidimus. Mat, be kita ko, putiniško režimo arogantiškas žongliravimas istorijos faktais (kaip čia neprisiminsi Rusijos Tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų - lenkų ir lietuvių - išvijimui iš Kremliaus paminėti?), nekrofilo J. Stalino autoriteto renesansas, isteriškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje – tai ne tik erzina, bet ir verčia susimąstyti. Puiki proga, man regis, šiandien minint 60-ąsias trėmimų operacijos “Priboj“ metines susimąstyti – vardan nacionalinės savigarbos! - apie sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo svarbą.
Kita vertus, nors Lietuvos piliečių valia dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo jau yra išreikšta 1992 m. birželio 14 d. referendume, o Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ir tokiu būdu įpareigojo Vyriausybę siekti, kad Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja, atlygintų okupacijos padarytus nuostolius, tačiau šiandien visiškai akivaizdu, kad dėka naujosios Rusijos psichozės ir atitinkamų mūsų santykių su ja - sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo aktą artimiausiu metu matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Tai toks pat sunkiai įsivaizduojamas dalykas kaip, tarkim, teiginio „Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės“ tapsmas abonentokratiškos valstybės Seimo nario – Tautos atstovo - veiklos kategoriniu imperatyvu.
Taigi, nors įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ preambulėje pabrėžiama, kad šis įstatymas yra grindžiamas visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, istorinė atmintis liudija – kaip bebūtų liūdna! – kad Rusijai, švelniai tariant, nusišvilpti ant tarptautinės teisės normų ir principų. Kaip antai, ant fundamentalaus principo – „Pacta sunt servanda“, t.y. „Sutarčių privalu laikytis“.
Todėl, kaip pastebėjo tarptautinės teisės ekspertas D. Žalimas, „kol deryboms dėl žalos atlyginimo sąlygų nėra, svarbiausia, kad Lietuvos elgesys keliant savo teisėtą reikalavimą būtų pakankamai nuoseklus ir ilgainiui netaptų tiek pasyvus, jog prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui“.
Arvydas Kšanavičius
