Apie valstybių galią, NATO problemas ir karo scenarijus – naujienų portalo tv3.lt interviu su Thibault Fouillet iš 9-osios Leonido Donskio konferencijos Vilniuje.
Konferencijos tema – valstybių galia. Kas šiais laikais yra galinga valstybė? Ar tai – didelė valstybė?
Vien tik valstybės dydis nėra svarbus, kalbant apie šalies galią. Tiesa, dažniausiai didelės valstybės yra stiprios ir savo karine galia, bet priklauso, su kuo lyginsime.
Jeigu paimtume Prancūziją, Europos Sąjungoje ji laikoma galinga karine jėga. Tačiau jeigu palygintume Prancūziją su JAV arba Kinija, tai tik vidutinė valstybė. Arba nedidelė, jei kalbėsime apie jos strateginę autonomiją.
Taigi, turime nustatyti kriterijus, kurie nurodo, kas yra galinga valstybė. Mano manymu, mes turėtume fokusuotis į saugumo dilemos sąvoką.
Valstybė yra galinga tada, kai ji sukuria saugumo dilemą kitoms šalims, bet yra silpnesnė, jeigu kita valstybė jai sukelia šias problemas. Pavyzdžiui, taip Rusija veikia ES atžvilgiu.
Todėl pavienės ES valstybės bus silpnesnės už Rusiją, tačiau kartu jos gali būti didelė jėga. Tačiau jeigu paimtume Rusiją ir palygintume ją su JAV arba Kinija, tuomet Rusijos galia nėra tokia didelė.
Pasikartosiu, bet, mano manymu, galią mes galime apibrėžti atsižvelgdami į vienų valstybių santykį su kitomis. Tai yra tas pats, kas ir [saugumo] strategijos apibrėžimas: esi galingas, nes tu galingesnis arba silpnesnis už kitą. Tai dialektinis galios apibrėžimas ir, manau, jis geriausias.
Apie Baltijos šalis įprasta kalbėti kaip apie mažas valstybes. Kita vertus, mes priklausome dideliems aljansams: ES ir NATO. Tad ar galime sakyti, kad Baltijos šalys yra silpnos?
Manau, priklauso nuo to, apie ką kalbame. Jeigu paimsime kiekvieną Baltijos šalį atskirai ir palyginsime jų ekonominius rodiklius, tokius kaip bendrasis vidaus produktas (BVP) ar populiacijos dydis – žinoma, tos šalys atrodys mažos.
Tačiau jeigu pasižiūrėsime į Baltijos šalių strateginę ir geopolitinę dimensiją, atrodys kitaip. Mat šios šalys yra NATO ir ES narės, jos taip pat vykdo integraciją su Šiaurės šalimis, bendradarbiauja su Lenkija. <...> Taigi, manau, kad viskas priklauso nuo požiūrio.
Žinoma, pavienės Baltijos šalys yra mažos, bet šiais laikais dėl jų indėlio į Europos ir NATO gynybą, jos gali būti laikomos vidutinio dydžio, nes atstovauja gynybos bendruomenei.
Rusija yra galinga valstybė savo dydžiu ir kariniais pajėgumais, tačiau keliskart mažesnė Ukraina neatsilieka ir smogia atgal. Nors tai sudėtinga, ką dar galėtų padaryti ukrainiečiai, kad jiems būtų kiek lengviau atsilaikyti?
Manau, Ukraina yra tobulas pavyzdys, ką mažos arba vidutinės šalys gali padaryti tarptautinėje arenoje. Tai vienas iš istorinių atvejų, kai silpnesnės valstybės nugali stipresnes ar bent jau sustabdo pasaulio galinguosius, kad jie nedarytų ko panorėję. Tai tarsi Dovydo ir Galijoto kova.
Todėl silpnesnė šalis tikrai gali būti svarbiu žaidėju tarptautinių santykių arenoje. Vien dėl to, kad esi mažesnis, nereiškia, kad negali padaryti įtakos.
Ukraina mums tą primena – jeigu integravaisi į tarptautinę bendruomenę, Europa, JAV ir kitos valstybės gali tau padėti ir paremti. Ir jeigu sugebėsi pasinaudoti priešininkų silpnybėmis, pasieksi geresnių rezultatų. <...>
Pagrindinė Rusijos problema yra ta, kad ji nenori ilgalaikio, sekinančio karo. Ji nori greitų rezultatų ir siekia pakeisti regiono padėtį. Jai tai nepavyksta, nes Ukraina yra pasiruošusi gintis ir atgrasyti. Ji, kitaip nei Rusija, yra pasirengusi sekinančiam karui.
Vis dėlto šiuo metu karo trukmė ima kelti problemų ir Ukrainai. Be abejo, kova su Rusija jai brangiai kainuoja, prarandama daug žmonių. Ukrainai reikalinga Europos pagalba, taip pat, kaip ir Europos integracija. O tai tuo pat metu kelia iššūkių ir Europai, nes karas Ukrainoje atspindi bendrąsias Europos gynybos problemas. <...>
Silpnesnė valstybė gali nugalėti arba pasipriešinti stipresniajai, bet tik tada, jei gaus pagalbos iš užsienio. Taigi dabar kyla klausimas, ar Europa ir toliau rems Ukrainą. O tai veda prie platesnės diskusijos dėl Ukrainos eurointegracijos, narystės ES ir NATO atsparumo.
Nors priklausome ES ir NATO, matome, kad ir jų viduje kyla problemų, pavyzdžiui, dėl vieningos pozicijos ir pilietinės valios. JAV prezidentui Donaldui Trumpui pareiškus, kad Europa turi pati rūpintis savo gynyba, jos finansavimą padidino Lenkija, Lietuva, kitos Baltijos šalys. Kitoms valstybėms, atrodo, tai ne prioritetas. Kaip mums rasti tą aukso vidurį?
NATO susiduria su dviem problemomis. Pirmoji yra istorinė: laikui bėgant kiekvienam aljansui darosi sunku išlaikyti vienybę, nes kiekvienos sąjungos tikslas yra bendras likimas – mes kovojame kartu ir rizikuojame kartu mirti (žlugti). Įvairių gynybinių koalicijų ir sąjungų analizės rodo, kad išlaikyti tą bendrą tikslą visada yra iššūkis.
Turėti skirtingus politinius prioritetus yra normalu, ypač tose valstybėse, kur skirtingos kultūros, vidaus reikalai ir problemos. Aljanso tikslas – įveikti šiuos skirtumus ir sutelkti dėmesį vienai pagrindinei misijai.
Antra NATO problema – šiuolaikinėje geopolitikoje pakitęs politinio tikslo apibrėžimas. NATO iš pradžių buvo įkurta siekiant aiškaus tikslo: apsaugos nuo Varšuvos pakto. Žlugus Sovietų Sąjungai (SSRS) ir pasibaigus Šaltajam karui, tapo sudėtinga įvardyti, koks yra NATO tikslas.
Du dešimtmečius nebuvo aiškios grėsmės. Terorizmas kėlė pavojų, tačiau jis nebuvo taip geografiškai apibrėžtas priešas, kaip SSRS. Dėl to Europos šalys ir JAV du dešimtmečius praleido aljanse neturėdamos vieno bendro priešo, o tai lėmė skirtingus gynybos prioritetus.
Pavyzdžiui, Prancūzija, Ispanija ir Italija pirmenybę teikė nestabilumui Viduržemio jūros regione ir Sahelyje. Skandinavijos šalys teikė dėmesį Baltijos jūros regionui. Lenkija fokusavosi į grėsmes rytiniame flange.
Prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, visi įvardijome konkrečią grėsmę ir jos geografiją – tai Rusija. Vis dėlto, nėra bendro suvokimo, kam ji atstovauja, negana to, privalome mažinti spragą, kuri atsivėrė dėl dešimtmečių nepakankamo gynybos finansavimo. Mūsų užduotis yra vienodai įvertinti grėsmę ir susieti ją su investicijomis į gynybą.
Kalbame ne tik apie lėšas, skirtas atsilaikyti prieš Rusiją, bet ir apie jų „atnaujinimą“ po dviejų dešimtmečių stagnacijos. Pavyzdžiui, kai Prancūzija didina gynybos išlaidas, siekdama sustiprinti kariuomenę prieš galimą Rusijos grėsmę, ji taip pat privalo vėl investuoti į sritis, kurios ilgą laiką buvo apleistos, pavyzdžiui, dronai ir orlaiviai. <...>
Kalbant apie 2 proc. gynybai, manau, kad tai klaidinantis rodiklis. Jeigu valstybė išlaiko stiprią kariuomenę ir nemažino išlaidų gynybai, 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) gali užtikrinti tvirtus pajėgumus prieš Rusiją. Kita vertus, jeigu išleidžiate 5 ar 6 proc. nuo BVP, bet jums reikia nuo nulio pertvarkyti savo kariuomenę, situacija visiškai kitokia.
Kai Donaldas Trumpas kalba apie naštos pasidalijimą, tai viso labo politinė komunikacija. Henry‘is Kissingeris dar 8-jame dešimtmetyje rašė būtent apie šią Europos aljansų dinamiką ir skirtingus JAV bei Europos požiūrius. Esminis iššūkis yra apibrėžti NATO tikslą ir bendrus prioritetus, o ne aklai orientuotis į BVP procentines dalis.
Mums kartojama, kad jeigu Rusija pultų, būtų aktyvuotas 5-asis NATO straipsnis. Tačiau prieš jį eina 3, kuris kalba apie pareigą šaliai gintis pačiai. Be to, norint aktyvuoti 5-ąjį straipsnį, reikėtų visų NATO valstybių politinės valios. Kaip manote, ar NATO iš tiesų sugebėtų laiku apsiginti prieš agresorę/-es?
Manau, NATO tai sugebėtų. Vienintelis galimas variantas – atgrasymas.
Jeigu įvyktų plataus masto invazija į visas besiribojančias NATO šalis (Lenkiją, Baltijos ir Skandinavijos šalis), aktyvuoti 5-ąjį straipsnį nebūtų problema, nes beveik pusė Europos jau ir taip kariautų.
Vis dėlto, jeigu Rusija mąstys strategiškai, ji neįsiverš į kiekvieną šalį. Vietoje to ji sukurs lokalias hibridines grėsmes arba provokacijas (pavyzdžiui, prie Kaliningrado), kad patikrintų, ar NATO valstybės rizikuotų kariauti. Rusai išbandytų NATO vienybę, politinę valią ir norą aktyvuoti 5-ąjį straipsnį.
Vienintelis būdas tai sustabdyti yra stiprus atgrasymas: pademonstruoti Rusijai, kad bet kokia provokacija susilauks vieningo atsako. Kaip vieninga Europos parama Ukrainai sutrukdė Rusijai greitai pasiekti pergalę kare, taip stiprus atgrasymas yra būtinas siekiant išlaikyti aljanso vientisumą.
Sudėjus visas 30 NATO valstybių, gauname stiprią karinę galią. Galime dislokuoti brigadas pafrontėje, vykdyti oro erdvės policijos misijas ir užtikrinti savo sienų saugumą. <...>
NATO problema yra ne kariniai pajėgumai, o valia įsitraukti. Tam, kad įsitrauktum, turi rodyti savo buvimą fiziškai. Pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje būtų dislokuotos Prancūzijos pajėgos, užpuolus Rusijai, Prancūzija būtų automatiškai įtraukta į karą ir negalėtų pasitraukti.
Taigi pajėgų dislokavimas užtikrina karinę ir politinę vienybę, o tai yra vienintelis būdas atgrasyti hibridines grėsmes ir išsaugoti aljansą.
Jūs tiriate ir karo simuliacijas (angl. wargames). Lietuvoje taip pat vykdomos tokios simuliacijos, kai sudaromi scenarijai, kaip galėtų pulti Rusija. Kadangi minėjote, kad ji greičiausiai vykdytų ne tiesioginę invaziją – kam šiais laikais dar reikalingos karo simuliacijos?
Šiais laikais jos padeda tobulinti strateginį planavimą, treniruoti vadus, stiprinti sąveiką ir išbandyti teorines koncepcijas. Tam, kad pagerintume planavimą ir karininkų rengimą, reikia nuolat išbandyti įvairius scenarijus.
Be to, karo simuliacijos yra svarbios atgrasant. Informavimas apie karo žaidimus signalizuoja priešininkams, kad esate pasirengę bet kokiam scenarijui, įskaitant hibridines ar didelio masto invazijas.
Tai parodo pasirengimą, integraciją ir nuolatinį tobulinimąsi. Karo simuliacijos yra būtinos norint patikrinti doktriną, mokyti karius ir perduoti priešininkams aiškias strategines žinutės.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
