Tai tas Kuršių Nerijos kampelis prieš 500 metų visiškai kitaip atrodė, ar ne?
D.Pupienis: Taip, jeigu, jeigu pasižiūrėsime, tai ką mes dabar matome, kad Kuršių Nerija yra pilnai apželdinta, sakykim, didžioji dalis, ji yra padengta mišku. Tai taip, kai, sakykime, 1000 metų atgal, Kuršių Nerija irgi buvo padengta mišku, bet 15-16 amžiuje, kai prasidėjo tie kirtimai, praktiškai visa Kuršių Nerija buvo iškirsta ir vyravo tik smėlynai.
Tai dėl to ir buvo smėlio migracija, prasidėjo pustymai. Mes žinome ir kad persikėlinėjo gyvenvietės iš vienos vietos į kitą žvejų, dėl to, kad juos užpustydavo paprasčiausiai. Jeigu taip pasižiūrėtumėme, tai mes vėl grįžome į tokį periodą, kai yra stabilizuota daugiau gamta, tai yra kopos apželdintos, sutvirtintos ir tik palikta tokios kelios vietos, tai prie Parnidžio kopos, kur mes turime pustomus smėlynus.
Tada turime Naglių kopų rezervate, kur yra pustomi smėlynai. Tačiau jeigu, pasižiūrėtumėme 10 metų atgal, tai jūs pamatytumėt, kad, pavyzdžiui, Kuršių Nerijos Naglių rezervate, jūs kopų nematydavot, jeigu važiuodavot autobusu arba automobiliu, jų nesimatydavo. Ir dabar Kuršių Nerijos nacionalinio parko darbuotojai, jie atveria tą kraštovaizdį.
Ir kai man teko kalbėtis su savo bendradarbiu Gintautu Žilinsku, tai jis sakė, kad, kuris atlieka Kuršių Nerijoje mokslinį darbą nuo 80-ųjų metų, tai sako, jis prisimena tą vaizdą, kad ten buvo atvira teritorija ir iš tikrųjų tos kopos matydavosi. Tai dabar truputėlį bandoma sugrįžti ir parodyti žmonėms, kaip tas kraštovaizdis atrodė anksčiau.
Aptikau tokį faktą, kad 2022 metais žiemą būtent praūžusios keturios didelės audros padarė nemažai žalos Kuršių Nerijoje. O kaip yra iš tikrųjų?
D.Pupienis: Iš tikrųjų, tai galime sakyti, kad tai buvo toks išskirtinis atvejis. Ir jeigu prisimintumėme, pavyzdžiui, visas tas audras, kurios čia prasiautė per 20 amžių, tai viena iš galingiausių audrų buvo 1967 metų spalio mėnesį, kurios iš tikrųjų niekas iki galo ir neįvertina, kokios tos pasekmės buvo, kiek galėjo krantas prarasti.
Ten yra preliminarūs tokie skaičiavimai, bet pagal Vaižganto Kirlio duomenis, tai turėjo būt nuplauta apie 5 milijonus kubinių metrų smėlio iš viso kranto Lietuvos. Antra tokia audra, kuri jau yra fiksuota ir, sakykime, mes turime realius duomenis, galime pasakyti, kad po Anatolijaus, pavyzdžiui, Kuršių Nerijoj buvo nuplauta 1,5 milijono kubinių metrų smėlio.
Tai, sakykime, 2022 metais buvo nuplauta 1,32 milijono kubinių metrų smėlio. Ir jeigu ten, sakykime, klausytojams nelabai ką sako tas skaičius.
Nelabai.
D.Pupienis: Tuomet visą laiką reikia padauginti iš šešių. Sakykime, jeigu bendrai mes krante turime apie 6 milijonus kubinių metrų smėlio, tai galime įvertinti, kad 36 milijonus turime eurų krante. Tokia jo yra vertė viso Lietuvos kranto to smėlio, kurį mes turime sukaupę.
Tai per audrą buvo nuplauta apie 2 milijonus, tai galime padauginti, bus apie 12 milijonų eurų nuplauta. Ir čia turbūt iš karto kyla klausimas, ar tai nuplovė, ar mes praradom? Bet iš tikrųjų, jeigu taip pasižiūrėtumėm, gamta tuo ir yra įdomi, kad ji sugeba atsistatyti.
Tai reiškia, praeina tam tikras laikotarpis ir tas smėlis grįžta. Tai galime pasakyt, kad jau dabar ta situacija vėl grįžta į normalią tą būseną, kai to smėlio sankaupos vėlgi ima didėti, ar ne? Tai reiškia, krantas po truputį vėl atsistatinėja, pradeda kaupti tą smėlį.
Sakykime, jeigu žiūrėtumėme, nuo maždaug 1993 metų, kai tuo metu Geografijos institutas, dabar Gamtos tyrimų centras, vykdo kasmetinius kranto stebėjimus, tai galime pasakyti, kad mes iš tikrųjų turime neblogą situaciją ir mes pastoviai sukaupiame smėlio.
Kalbant ne tik apie smėlį, norėtųsi paliesti klimato kaitos veiksnius, nes jų yra keletas, ar ne? Temperatūros kilimas, krituliai, erozija, ką kalbėjome jau. Kaip manote, kurie labiausiai daro didžiausią tą neigiamą poveikį mūsų Kuršių Nerijai?
D.Pupienis: Čia reiktų turbūt, kad nesuklystumėme, pasakyti, kad erozija tai yra pasekmė jau, jeigu kalbam apie tuos klimato kaitos veiksnius, tai reikėtų galbūt įvardinti, kad vandens lygio kilimas yra viena iš pasekmių, o tada jau prasideda erozija, tai yra išplovimas arba akumuliacija, kai yra sukaupiamas smėlis.
Tai, sakykime, vertinant, ar ne, kokios tos grėsmės, mes visą laiką taip bandome iš karto žiūrėti neigiamai. Aš per tą savo galbūt ir neilgą tyrimų laikotarpį, kiek dirbu mokslininku, tai nepasakyčiau, kad yra labai didelė grėsmė, ar ne? Tas vandens lygis kyla, bet kol kas mes to dar nepajaučiam, nėra taip, kad dominuotų erozija, reiškia, mes dar kaupiame tas atsargas.
Taip, temperatūra kyla ir, sakykime, tų kritulių forma keičiasi. Jeigu mes anksčiau turėdavome sniegą, tai dabar turime lietų. Mūsų tos žiemos patapo šiltesnės ir mes nebeturime sniego. Ir jeigu čia taip pasižiūrėtumėm, galbūt kai kalbame, pavyzdžiui, apie temperatūrą, apie vandens lygio kilimą, apie kritulius, tai kartais reikia žiūrėti ne tai, kokia yra tendencija, bet kaip greitai vystosi ta tendencija.
Ir kaip mokslininkai pabrėžia, sako reikia žiūrėti, kad grėsmė atsiranda tada, kai tendencija įgauna ledo ritulio lazdos formą. Tai reiškia, ji iš tiesės pereina, užsilenkia, ir jeigu jau pradeda lenktis, tai tada jau galima kalbėti apie kažkokią tai grėsmę, nes procesas pradeda greitėti.
Ir jeigu kalbame apie vandens lygio kilimą, tai sakykime, čia pagal daugiamečius duomenis, kur yra sukaupta daugiau negu 150 metų viso pasaulio jūrų lygio kilimo duomenys, kurie remiasi jūrinių matavimo, jūros vandens lygio matavimo posto duomenimis, tai galima matyti, kad maždaug nuo 1990 metų jau pradeda lenktis.
Klausyti laidą čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
