Kai socialdemokratai savo partijos kandidatu į kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus oficialiai patvirtino Zigmanto Balčyčio kandidatūrą, tarsi ir turėtų būti aišku, kad jie atsisakė ambicijų rimtai pakovoti su dabartine šalies vadove Dalia Grybauskaite. Juolab kad iki šiol jokių „netikėtų“ kandidatų nesimato: visi daugiau ar mažiau eina į rinkimus vadovaudamiesi principu „svarbu ne laimėti, o dalyvauti“. Kaip sovietiniais laikais.
Tai nulemia didžiąją dalį nelaimių Lietuvoje. Ir ne tik ekonominių. Kai Adamas Smithas rašė ekonomikos bibliją „Tautų turtas“, aptardamas laisvąją rinką ir „nematomą ranką“, pirmiausia jis kalbėjo apie moralinius varžtus, kurie neleistų išsigimti šiai sistemai, t.y. pirmiausia jis norėjo parodyti, kad ne laisvoji rinka paverčia žmonių aklu ir buku kapitalistu, kuriam negaila proletariato, o būtent laisvosios rinkos nebuvimas sukuria terpę nelygybei, ką puikiai iliustruoja visos nedemokratiškos, arba demokratiškos tik de jure šalys. Jokiam – net pačiam žiauriausiam – kapitalistui nėra naudinga jo darbuotojų „vergija“, nes – o tai seniai įrodyta – motyvacija yra daug veiksmingesnė už prievartą. Dabartiniai tokių korporacijų kaip „Google“ vadovai tai puikiai suprato: jie bando dirbtinai kurti tokias darbo sąlygas, kurioms, anot reklamos, „negalima atsispirti“. Ir tai daro juos nenugalimus.
Lietuvoje, kaip postsovietinėje, gūdžioje provincijoje, vis dar neatrastas nei A. Smithas, nei laisvosios rinkos modelis, tačiau čia pilna sovietinių „švogerių“ sistemos išpažinėjų ir pseudokairiųjų marksistų. Tiek vieni, tiek kiti yra didelė šalies tragedija.
Pirmieji, ex-komunistai, veikia visiškai taip pat, kaip Sovietų Sąjungos laikais: už paslaugą „tavariščiui“ atsimoka tuo pačiu. Beveik krikščioniška, bet globalios rinkos sąlygomis – tai absoliutus idiotizmas. Pateiksiu keletą pavyzdžių: kai klausiama, kodėl politikoje tiek daug klounų, dažniausiai pamirštama, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna. Tai, kad yra partijų, kurios nedaro tiesioginės įtakos, bet trukdo šaliai vystytis, yra ne koks nors nesusipratimas, o gerai apgalvotas šalies ardymo planas. Duoti pinigų visokiems tvarkdariams ir mainais už tai įkalinti šalį skurde – geriau nė nesugalvosi. Jeigu nebūtų tokių populistų, įvairiais pavadinimais ir pavidalais, greitai šalyje įsivyrautų dvipartinė sistema, kurioje tektų rimtai dirbtų rinkėjų labui. Dabar galima iš viso nieko nedaryti. Užsakytos partijos vis tiek patrauks nemažą dalį rinkėjų dėmesio. Tačiau taip yra ne tik politikoje. Taip yra kiekviename valstybiniame sektoriuje: nuo savivaldybių narių kabinetų iki intelektualų apvaliųjų stalų. Visur skirstomis postai, pinigai, matuojamas lojalumo laipsnis. Būsi ištikimas šunytis – gausi sočiai pavalgyti ir dar premiją. Jokio našaus darbo nereikalaujama. Dirbti iš viso nereikia. Reikia – paklusti. Tokia yra „švogerizmo“ logika.
Kairieji, naivieji marksistai kritikuoja konkurenciją kaip „laukinį“ įrankį, kuris visus paverčia gyvuliais. Jie traukia tą pačią, kaip švogeriai, dainelę: reikia ne konkuruoti, reikia mylėti vieniems kitus, svarbiausia – savas žmogus. Todėl ir jie neleidžia vystytis progresui, talentams skleistis, nevykėliams – slėptis. Jie nori a priori panaikinti varžybas. Tarsi stebėtumėte NBA rungtynių marksistinę versiją, kur nė viena komanda niekada nelaimi, nes bijo įskaudinti priešininkus. Solidaru? Ar graudu?
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad tai – visos Lietuvos verslo ir moralės logika. Būk lojalus, kuklus, tarnauk, svarbu – tik dalyvauk, bet neturėk ambicijų, nekovok, nekonkuruok ir t.t. Ir nesvajok apie amerikietišką svajonę – būti geriausias, pirmas, nugalėtojas, lyderis ir t.t.
Šitas sovietinių vergų mentalitetas jaučiamas visose gyvenimo srityse: televizijoje pigiai kopijuojamos užsienio laidos, kuriami pigūs, neambicingi serialai, televizinės informacinės laidos daromos tik tam, kad būtų kuo užpildyti tarpus tarp kriminalinių laidų, siekis ką nors atrasti – seniai prarastas. Žiūrovas migdomas pigumu. Ir tai teisinga – nes pats žiūrovas pigus kaip naujausias kokios nors merginų grupės super hitas apie nieką.
Net demokratijos apibrėžime žodis „konkurencija“ yra esminis: tik valdančiųjų partijų konkurencija leidžia rastis laisvei ir žmogaus teisėms. Galbūt oficialiai konkurencija tarp socialdemokratų ir konservatorių egzistuoja, tačiau prezidento rinkimų kontekste jos nėra. Nei socialdemokratai, nei konservatoriai neturi lyderio, kurį galėtų parodyti bent kaip nominalų kandidatą į prezidentus. Todėl vieni palaiko D. Grybauskaitę, kiti deleguoja kandidatą „dėl vaizdo“.
Nes svarbu ne šalis, svarbu ne jos žmonės ir ne tai, kaip auga BVP, svarbu – savi žmonės, šiltose vietose, kuo ilgesnį laiką. Svarbu kukliai pabūti iki 2016 – ų metų ir tada imti rėkti: kalta buvusi valdžia! Šią frazę rėks visi – ir socdemai ir konservatoriai. Nes tiesa tokia, kad nei vieni, nei kiti, net neturėjo ambicijų tapti vienvaldžiais lyderiais. Tiesa ta – abi partijos pilnos nevykėlių. Ir jos nė neketina apsivalyti, nes jų tikslas – ne šalies gerovė, o savų žmonių gerovė. Nes tiesa – jos niekada nesistengė ugdyti lyderių, asmenybių ir kaip KGB į savo tarpą neėmė protingų, pavojingų, talentingų. Jos bijo užauginti lyderius, nes jose – vien pakalikai ir nevykėliai. Viena stipri asmenybė gali nušluoti visą partiją.
Pati prezidentė D. Grybauskaitė – kokia likimo ironija – priminė, kad kuo daugiau kandidatų – tuo geriau. Tai nebuvo visai nuoširdi mintis, bet dėl to ji ne mažiau teisinga. Taip, kuo daugiau, tuo geriau. Ir dar geriau – kuo jie stipresni. Bet taip nebus. Drambliuko svajonė.
Per 23 nepriklausomybės metus Lietuva tikrai daug nuveikė – užaugimo tris milijonus vidutinybių, kur neatsiranda nė dviejų žmonių, galinčių konkuruoti dėl prezidento posto. D. Grybauskaitė gali jaustis dangiškai – ji viena drįsto mesti iššūkį visiems. Nepatinka? Nebalsuosit? Na, ir kas, jūs neturit iš ko rinktis. Laimi drąsiausi, stipriausi ir geriausiai prisitaikę.
Lietuvai, kurioje niekada nebuvo jokių kalbų apie amerikietišką svajonę, apie mėgavimąsi gyvenimu, apie kuo didesnę laimę kuo didesniam žmonių kiekiui, tiesiog būtina pamatyti pasaulį, kuriame žmonės turi ambicijų ir siekia neįmanomo. Kaip pastebėjo ir A. Smithas, pasisakęs ne už visiškai laukinį kapitalizmą, o už sistemą, kurioje laisvė ir lygybė yra generuojamos konkurencijos. Kitaip mes turime dvi sistemas: vienoje valdo švogeriai ir svarbiausia šuniškas lojalumas, kitoje gyvenama svetima sąskaita ir laukiama humanitarinės pagalbos iš Vakarų. Prezidento rinkimuose nebus iš ko rinktis. Bet vis dar galima rinktis tikslus – būti švogeriu ir socialinių pašalpų gavėju ar nepriklausyti nei vienai iš šių apgailėtinų gildijų ir turėti svajonę. Kad ir kokia ji būtų.
