Prezidento Hu Jintao vizitas į Vašingtoną vyko neįtikėtinai įtemptą kinų–amerikiečių santykių akimirką. Iš tikrųjų, kariniu Kinijos pakilimu užhipnotizuota nauja strateginė kaimynų partnerystė ir atnaujinti Amerikos įsipareigojimai dėl saugumo Azijoje daugeliui įžvalgių stebėtojų jau 2010 metais kėlė minčių apie pirmas Šaltojo karo kibirkštis Azijoje. Bet ar „Antras Šaltasis karas“ iš tiesų neišvengiamas?
Nors ir sunku įsivaizduoti, kad Kinijos hegemonijos Azijoje variklis būtų numalšintas, būtina visas pastangas dėti į tai, kad būtų išvengta diplomatinės srities militarizacijos. Galų gale, praeityje nebuvo nieko tokio, kas sukeltų didelį atšalimą Azijoje. Per pilietinį karą Kinijoje, paskui Korėjoje, Indonezijoje, Malaizijoje ir Indokinijoje, Vietname Šaltasis karas rėmėsi ne ideologiniu/propagandiniu mūšiu tarp konkuruojančių valstybių, bet atkaklia brolžudiška kova, kuri visiems kainavo milijonus gyvybių ir trukdė ekonomikos plėtrai bei politiniam demokratizavimui.
Tai niūri istorija. Kinija, niekindama Dengo Xiaopingo principus, „maskuoja savo ambicijas ir slepia nagus“, kurie kelia nerimą visiems išsivysčiusių Azijos šalių lyderiams. Atsisakydama pasmerkti Šiaurės Korėją, kuri paskandino Pietų Korėjos karinį laivą bei apšaudė Pietų korėjiečių salą, ir reikalaudama suteikti suverenitetą Japonijos, Vietnamo, Malaizijos ir Filipinų salynams bei Indijos Arunachal Pradesh provincijai, Kinija demonstruoja savo neo–imperines ambicijas. Taip, kad nenuostabu, jog šiokia tokia „agresoriaus sulaikymo politika“ turėtų dominuoti Azijos diplomatiniuose santykiuose.
Bet neteisinga – bent jau dabar – manyti, kad oficiali aljansų struktūra Kinijos sulaikymui reikalinga taip, kaip ankščiau buvo reikalinga Sovietų Sąjungos sulaikymui. Verta priminti, kad sulaikymas buvo organizuotas prieš sovietų totalitarinį režimą, kuris buvo ideologiškai agresyvus ir kolonizavo Rytų Europą (taip pat ir Japonijos šiaurines teritorijas). Jis buvo sąmoningai atskirtas nuo likusio pasaulio ekonomikos.
Šių dienų Kinija yra kitokia. Kinai retai rinkosi atvirą karinį sovietų stiliaus imperializmą. Sun Tzu, didysis kinų karo teoretikas, sutelkė dėmesį į priešininko silpninimą psichologiškai, o ne mūšyje. Dar visai neseniai Kinijos regioninė hegemonija atspindėjo Suno mintis.
Dar svarbiau yra tai, kad Kinija nutraukė autarkiją dar prieš tris dešimtmečius. Šiandien jos ekonominiai ryšiai Azijoje yra stiprūs ir – tikimasi – nuolatiniai. Kinijos eksporto mašinos surenka detales ir komponentus iš visų Azijos šalių, tiek iš vargingesnių – Tailando, Malaizijos, Filipinų, Indonezijos, tiek iš turtingų – Singapūro, Taivano, Pietų Korėjos ir Japonijos. Narystė Pasaulio prekybos organizacijoje padėjo Kinijai susijungti su pažengusiais Azijos gamybos tinklais. Tokie ryšiai į naudą visiems.
Per tuos tris dešimtmečius Kinija pakilo nuo skurdo ribos iki pasaulio ekonomikos lyderės pozicijų, prekyba Rytų regione augo daug greičiau nei regiono prekyba su likusiu pasauliu, skatindama platesnę specializaciją ir integraciją. Kinijos kilimas pakeitė visos Azijos prekybos srauto kryptį. Japonija daugiau nesivargina eksportuoti galutines prekes į Europą ir Šiaurės Ameriką, ji paprasčiausiai eksportuoja dalis ir komponentus į Kiniją. Savo ruožtu, Japonija importuoja iš Kinijos pagamintą produkciją (tokią kaip mašinas ir kompiuterius), kuri atkeliavo iš Amerikos ir Europos.
Turint omeny, kad daugiau nei pusė Kinijos gyventojų gyvena beviltiškam skurde, Kinija turi būti suinteresuota tęsti šiuos ekonominius santykius. Ankščiau Kinija pripažino draugiškų ryšių gyvybišką svarbą. Per Azijos finansų krizę 1997–1998 Kinijos vadovybė nesiėmė veiksmų, kai prasidėjo juanio nuvertėjimas. Deja, tokia įžvalgi ir atsakinga politika skiriasi nuo tos, kurią stebime šiandien.
Svaiginantis Kinijos karinės didybės augimas – tai kita akivaizdi problema Azijoje. Apytiksliais paskaičiavimais, Kinijos karinis biudžetas yra beveik toks pat, kaip ir Japonijos, ir, žinoma, daug mažesnis nei besiribojančių su ja Japonijos, Indijos ir Rusijos kartu sudėjus. Be to, Rusija ir Indija turi branduolinius ginklus, o Japonija – būtinų lėšų technologijoms, kurios suformuotų atitinkamą gynybos laikyseną, atsparią regioninei branduolinei grėsmei.
Taigi iššūkis, kurį šiandien meta Kinija, labiau panašus į politinį ar ekonominį, bet tikrai ne į karinį. Kinijos ketinimai yra tokie: ekonominį augimą ir karines galimybes panaudoti hegemonijos Azijoje įkūrimui, kad atsikratytų Amerikos įtakos regione ir neleistų kaimynėms klestėti. Yra alternatyva – Kinija prisideda prie bendrų pastangų surišti visą Aziją viena taisyklėmis pagrįsta sistema, panašiai, kaip Europoje, kad būtų užtikrinta ilgalaikė taika.
Azijos kilimas, tai taip pat išbandymas Amerikos konkurencingumui ir įsipareigojimams Azijoje. Amerikos istorinė pozicija – viešpatauti Azijoje – įtraukta į Šanchajuje paskelbtą komunikatą su Kinija, kaip pagrindinis tikslas. Ir ši pozicija vis dar galioja.
Iki 2010 didžioji dalis Azijos šalių vengė rinktis tarp Kinijos ir JAV. Dėl Kinijos pasitikėjimo savimi Amerikos palaikoma daugiašalė sistema Azijoje yra daug paklausesnė nei šališka Kinijos sistema. 2011 metais mes galime pamatyti, ar Kinijos lyderių siūlomos paskatos bus įvertintos, ar patikimiausiais Kinijos draugais ir toliau bus tik tokios korumpuotos, silpnai išsivysčiusios šalys, kaip Birma ir Šiaurės Korėja.
Yuriko Koike, buvusi Japonijos Gynybos ir Nacionalinio saugumo ministro patarėja, šiuo metu Liberalios demokratinės partijos vykdomoji tarybos pirmininkė.
