Kol rašome ant piniginių ženklų – nėra prasmės rašyti apie meilę.
Borisas Grebenščikovas
Mums kalami į galvą mitai. Vienas iš jų – apie ekonomines krizes. Atseit, jos neišvengiamos, nes ekonomika auga, krinta, banguoja ir t.t. Čia yra tik dalis tiesos. Ta dalis tiesos pridengia Didelį Melą. Jį pasauliniu mastu skleidžia tie, kurie Valdo. Mūsų šeimininkai, vergvaldžiai. Paklausite, o kas mes? Taip, mes – vergai. Tik to nesuvokiame. Mums numestas kaulas, šiandien nebemirštame badu, kaip prieš šimtą metų. Tačiau lygiai taip pat, kaip anksčiau vergiškai dirbame milžiniškai struktūrai. Ir svarbiausia -savanoriškai. Taip sugalvojo vergvaldžiai, kai pamatė, kad prievartinis darbas darosi visiškai nenašus, sukelia neramumus ir revoliucijas. Tada jie sugalvojo nestruktūrinį valdymą. Šiam valdymui globalizacija yra puiki terpė.
Kaip vyksta toks valdymas? Pavyzdžiui, yra paskleidžiamas gandas, kad rytoj Radviliškyje nebeliks perlinių kruopų ir jos labai pabrangs. Kitą rytą gyventojai išperka visas perlines kruopas pasiūlytomis kainomis, ištuštindami visus sandėlius ir sukraudami perlinių kruopų pardavėjams gerą pelną. Paskleidžiamas gandas, kad kitą savaitę litas bus atsietas nuo euro – žmonės suguža ir per savaitgalį pasikeičia 40 mln. eurų – bankai skaičiuoja pelnus. Viskas labai paprasta. O tie, kas veikia pasauliniu mastu, dezinformaciją skleidžia visam pasauliui. Pavyzdžiui, kad naftos pasaulyje ima trūkti ir ji brangs. Visi ima pirkti – kaina stipriai pakyla, kyla ir ją parduodančių pelnai.
Vergvaldžiai tai daro pasauliniu mastu. Jiems reikalingos krizės, kad galėtų prieš ją dirbtinai sukeliant užfiksuoti savo pelnus, parduodant akcijas ir pan. O jai kilus – pradėti naują ekonominį ciklą, pigiai prisipirkus tų pačių neseniai parduotų įmonių akcijų ir t.t. Po kurio laiko vėl bus reikalinga krizė. Ir tie, kas valdo informaciją – valdo viską. Tiksliau, jie tos informacijos nevaldo. Jie ją kuria. Jie žino kas bus, nes patys projektuoja įvykius. Gali laiku pirkti ir laiku parduoti. Ir turtėti iki begalybės, stiprinti savo valdžią ir įtaką pasaulyje. Žinoma, kad išdarinėti tokius dalykus reikia turėti daug galios centrų. Mygtukų, kuriuos tam tikru laiku galėtum paspausti. Matydami, kaip tai puikiai veikia Lietuvoje, galime savęs paklausti: o kodėl tai negali veikti pasaulyje globaliai? Skiriasi tik veiklos masteliai, nuliukų kiekiai sąskaitose.
Iš tikrųjų tam tikri ekonomikos ciklai egzistuoja. Viskas gamtoje vyksta cikliškai. Tačiau šie ciklai yra pakankamai dideli, žmogui juos sunku būtų pastebėti. Mažesnieji – kaip okeano bangos – kyla ir leidžiasi. Tačiau tai - ne audra. Audros sukeliamos dirbtinai.
Globalizacija daro bus priklausomus nuo vergvaldžių sukurtų struktūrų. Savaime globalizacija nėra blogis. Greičiau epochos neišvengiamybė, kurią sukėlė technologinis bumas. Blogis yra tai, kad egzistuoja vergvaldžių ir vergų santykiai. Gyventume kaime – apsėtume bulvių lauką ir būtume nepriklausomi. Taip gyveno mūsų protėviai. Tačiau mes norime gyventi mieste, gražiai rengtis važinėti gražiomis mašinomis. Ir taip praryjame kabliuką. Mus pagauna ant nestruktūrinio valdymo meškerės JIE. Nori gyventi mieste – būtinai atsiras koks prancūzas, kuris, susitaręs su vietiniais, pasiūlys mums centrinio šildymo paslaugą. Ir ne bet kokią, gerą. Šildymas plieks kaip iš pypkės (arba ne) ir negalėsime jo atsisakyti. Mokėti būtinai reikės. Kitaip atims butą ir tapsime nepriklausomais bomžais. Beveik visi kabo ant kabliuko.
Konkuruojančios televizijos teikia tautai nužmoginančią produkciją, nes toks esą yra ‚rinkos poreikis“. Kitaip nebus reklamos. Kur čia pasireiškia nestruktūrinis valdymas? Tokių salygų sukūrime, kai nėra jėgos, kuri sustabdytų šią beprotišką karuselę. Nes JIE spaudo mygtukus. Ir televizijos auklėja mankurtus be šaknų ir vertybių: vergus vartotojus. Vergas turi daug dirbti ir vartoti. Vartoti ir dirbti. O tam reikia skatinti žmonių žemiausius norus ir instinktus.
Netikėkite pasakomis apie ekonomines krizes. Apie tai jau kartais parašo ir kai kurie mūsų ekonomistai. Netgi laisvosios rinkos apologetai. Jei Amerika nebūtų prispausdinusi menkaverčių žalių popieriukų, kurie yra nepadengti nei auksu, nei prekėmis, nei paslaugomis – gal neturėtume ir krizės. Bankai gavo pigių pinigų injekcijas ir juos skolino į kairę ir į dešinę. Žmonės ėmė kreditus, pirko, vartojo, statė namus. Prekių ir paslaugų tiekėjai reagavo – atvežė daug prekių, priėmė naujų darbuotojų, sparčiai ėmė statyti namus, tenkinti kitus kreditus paėmusių poreikius. Dalis pinigų persikėlė į kitų žmonių kišenes, kurie juos uždirbo statydami, kažką parduodami ir t.t. Ir tie juos išleido. Bankai atvežė dar pingų ir t.t. Tačiau šis „lochotronas“ turėjo kažkada baigtis. Šioje iškreiptoje piramidėje nukenčia vartotojai. Tapę lyg narkomanais. O tokiais juos padarė narkobaronai, pigiai padalinę narkotikų piniginių ženklų pavidalu.
Jei pastebėsime krizių periodiškumą, pamatysime, kad jos kyla maždaug kas penkiolika metų. Didesnės ar mažesnės. Matyt, toks yra „protingas“ ekonominis ciklas, kai turi sugrįžti investuoti pinigai. Investavau dolerį – po penkiolikos metų atsiėmiau kokį šimtą. Tada krizė – ir vėl perku tą pačią akciją už dolerį. Po penkiolikos metų vėl bus šimtas plius infliacija. Tie, kas nespėjo ant bangos – laukite. Ir sulauksite. Mes, vergai, galime tik stebėti šeimininkus ir daryti, kaip jie. Tada ir mums nubyrės keletas trupinių nuo pasaulinių plutokratų puotos.
Nenoriu pasakyti, kad sukurta sistema yra blogis savaime. Blogis yra tai, jog esame vergai. Nebūtume vergai, nebūtų ir šeimininkų. Tačiau pirmas žingsnis į laisvę – suvokimas, kad esi belaisvis.
Giluminė krizių prasmė – susimąstyti ir keisti savo gyvenimus. Mums siunčiami ženklai, kad gyvename ne taip. Turime ištaisyti klaidas, mesti narkotikus (besaikį vartojimą). Nustoti gyventi ir dirbti vien dėl pinigų. Taip prieš savo valią vergvaldžiai mus auklėja ir stumia į laisvės suvokimą. Kad suprastume. Tačiau pamokas išmoks nedaugelis. Tai vergvaldžiai žino, todėl vienas kitas išsivadavęs jų nejaudina. Didelė žmogiškoji masė visada liks priklausoma ir pažeidžiama. Vergvaldžių rytojus yra garantuotas.
