REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

J. Sharpe meilė muzikai baigiasi ties E. Grygu. Dienomis, kai jaučiasi itin pesimistiškas, jis skundžiasi, kad J. Bramsas buvo paskutinis geras kompozitorius.  Tapyboj „Karavadžo yra geresnis už M. Rotko, nors M. Rotko nėra visai prastas“. Madoje S. Row yra per brangu studentui, bet rankomis pasiūtų kostiumų galima rasti senovinėse parduotuvėse. Nuo pat vaikystės J. Sharpe turėjo savotišką skonį vyriškam apsirengimui. Dar būdamas mažu berniuku imituodavo suaugusiuosius vikėdavo liemenes ir švarkus. Dabar suaugusieji dažnai būna sugluminti tokio jo stiliaus. „Mano tėvą erzina, kai nešioju šilkinę skarelę.“

REKLAMA
REKLAMA

Ilgą laiką J.Sharpe galvojo, kad jo antikinės pažiūros gali likti vienišos, bet atvažiavus į Kembridžo universitetą studijuoti istoriją, jo meilė barokinėms fugoms, margoms kaklaskarėms ir konservatorizmui išgarsino jo vardą. Didžiojoje Britanijoje yra specialus pavadinimas tokiems žmonėms – „young fogey“ (konservatyvių pažiūrų jaunuolis).

REKLAMA

Iki dabar buvo manoma, kad konservatyvių pažiūrų jaunuoliai buvo M. Thatcher laikų reliktas. Jeigu jie egzistuoja ir dabar, Darbo partijos žydėjimo metu, tai geria “Ovaltine" kakavą tamsiausiose Oksfordo ir Kembridžo užkaboriuose. Netgi šalies Konservatorių partijos atgimimas po dešimtmečio tylos nedavė šių pažiūrų jaunuoliams progos džiaugtis – D. Cameronas į vadžią atėjo remdamas tokius dalykus, kaip gėjų teisės ar kova prieš klimato kaitą, ir noru bendradarbiauti su Liberalais demokratais. Įraudusių žandų toriai, idealizuoti J. Sharpe ir panašių į jį, pasirodo, yra praeities dalykas.

REKLAMA
REKLAMA

Bet skaičiai pasakoja kitokią istoriją. D. Camerono koalicijoje, gegužę ištyrė „Guardian“, 86% yra vyrai, 56% mokėsi privačiose mokyklose ir 69% baigė Oksfordo arba Kembridžo universitetus. Tad naująją konservatorių erą lydi meilės senumui atgimimas – naujoji karta nesigėdydama demonstruoja savo plunksninius rašiklius, geria portveiną ir niekinančioms egalitarizmą.

„Young fogey“ vilki tvido kostiumu, rūko pypkę ir garbina monarchiją. Jis norėtų anuliuoti Medžioklės aktą, nešioti rankų darbo skėtį ir būti nostalgišku praeičiai, kurioje niekada ir neteko pabuvoti. Jo politinės pažiūros didžiąja dalimi tėra estetinio jausmo išraiška – J. Sharpe, buvęs Kembridžo universiteto konservatorių asociacijos vadovas, savo konservatizmą vadina „paternalistiniu“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jaunieji konservatoriai neturi jokio manifesto ar ideologijos, sako J. Sharpe, ir savęs taip niekada nevadina, nes to darymas prieštarautų jų „specialiam nesidomėjimui“. Tipinio jauno konservatoriaus manymu, vienas iš didžiausių dabartinių rūpesčių yra per didelis visko demokratizavimas ir manymas, kad viskas yra gerai, ką dauguma laiko geru. Taip pat jis tiki autoritetu: J. S. Bachas yra geriau už Lady Gaga, L. B. Alberti yra geriau už F. Gehry ir policijos viršininkai turi būti paskiriami, o ne renkami. Ir kai konservatoriai ruošiasi decentralizuoti vyriausybę, jauniesiems jų atstovams yra sunku atsisakyti palaikyti pasikeitusią partiją.

REKLAMA

Pirmą kartą terminas „young fogey“ buvo panaudotas apibūdinti 1984 m. atsiradusią subkultūrą, kai A. Watkinsas, konservatyvaus žurnalo „Spectators“ žurnalistas, parašė: „Jis yra E. Waugh mokinys. Jis yra religingas. <...> Jis nemėgsta moderniosios architektūros. Jis kelia triukšmą dėl maldų knygelių, gramatikos, sintaksės ir skyrybos. Jis skundžiasi, kad negali nusipirkti geros duonos, čederio sūrio,  rūkytos žuvies ir dešrelių. <...> Jam patinka vaikščioti ir keliauti traukiniu.“ Vyriškosios giminės vartojimas buvo iš anksto apgalvotas, mat, nors daug jaunų moterų taip pat buvo konservatyvių pažiūrų, tvido kostiumėlių jos nelaikė gražiu apsirengimu.

REKLAMA

Britų žurnalai greitai išpopuliarino šį terminą ir pradėjo juo apibūdinti rašytojus, politikus ir akademikus. 1985 m. pasirodė S. Lowry knyga „Jaunojo konservatoriaus vadovas“. Tais pačiais metai baigėsi angliakasių streikai ir žinovai  tai pavadino ideologine M. Thatcher vyriausybės pergale. Knygoje buvo rašoma, kad tuometinis jaunųjų konservatorių pasirodymas sutampa su nauju klasinės sistemos atsiradimu ir kad ši tendencija seniai slypėjo angliškame snobizme – kiekvieno vyro, uždirbančio šilingą ar du, nore kilti profesiniais laiptais, medžioti su varovais ir siųsti savo vaikus į privačias mokyklas. Būvimas jaunu konservatoriumi nebuvo aukštesniosios klasės bruožas, bet autorius išaukštino būtent tai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak „Jaunojo konservatoriaus vadovo“, 1980-ųjų kultūra atpažįstama iš subtilių ženklų, tokių kaip mėgiamos literatūros (pavyzdžiui E. Waugh ir P. G. Wodehouse) ir laisvalaikio praleidimo (vaikščiojimas, kriketas, medžioklė su skalikais, kryžiažodžiai). Pirmieji E. Waugh gerbėjai nenorėjo būti gretinami su kasdieniu politikavimu. Tačiau jie vis tik linko į dešinę – daugelis save laikė liberalių pažiūrų pasekėjais ir su panieka žiūrėjo į M. Thatcher.

1990 m. jaunuoliai konservatoriai išnyko. Vienas to faktorius buvo daugelio konservatoriškų idėjų įjungimas į Darbo partiją. Kitas buvo tai, kad buvusios nepopuliarios pažiūros (tradicinės britų virtuvės puoselėjimas ar BBC saugojimas nuo tapimo per daug komerciška) tapo populiarios. Galbūt jaunieji konservatoriai tai pat turėjo ir įvaizdžio problemų, nes prarasdavo vietas Lordų rūmuose. Netgi Velso princas, kurį knyga buvo pavadinusi superkonservatorišku, tapo labiau bjaurus nei žavus, kai sulaukė pusamžio.

REKLAMA

Tačiau šiai subkultūrai dar neišmušė mirties valanda. Pernai „Guardian“ paskelbė „Snobų sugrįžimą“, pateikdama įvairiausių argumentų: šalies sportinio ženklo „Barbour“ išpopuliarėjimą, naujausią „Brideshead Revisited“ ekranizaciją ir, žinoma, D. Camerono sėkmę rinkimuose. Šiandien bet kur gatvėje galima sutikti jauną vyrą vilkintį liemene ir papsintį pypkę. 2004 m. Medžioklės aktas, uždraudęs lapių medžioklę, konservatoriams pasirodė kaip populistų smūgis aukštesniosioms klasėms, pridengtas noru užkirsti kelią žiauriam elgesiui su gyvūnais, ir pirmą kartą istorijoje savaitgalio bėgiojimo paskui gaują skalikų atrakciją pavertė nepatrauklia. Paskutiniuose parlamento rinkimuose pergales pasiekė tokie aristokratai politikai kaip J. Rees-Mogg, kuris valstybinių mokyklų abiturientus yra pavadinęs „vazoninėmis gėlėmis“.

REKLAMA

Įdomiausia tai, kad labiausiai ideologinis Konservatorių partijos sparnas vis dar įstrigęs estetiniuose jaunųjų konservatorių spąstuose. Monoklius nešiojantys „Chap“ žurnalo redaktoriai impersonifikuoja patį kapriziškiausią „young fogey“. Užkietėjęs konservatorius, sportinių rūbų populiarėjimą lyginantis su piliečių degradacija, yra dar rimtesnės konservatorizmo atmainos atstovas. Tokiems žmonėms fetrinės skrybėlės nešiojimas yra būdas išreikšti nepasitenkinimą situacija, kuri susiklostė po pastarųjų rinkimų susiformavus koalicijai su N. Cleggo Liberalais demokratais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau M. Donelan, konservatorių jaunimo organizacijos atstovė, sako, kad konservatoriai nebėra elitinė partija, o labai moderni organizacija su įvairaus plauko nariais ir kad jauno senuko įvaizdis yra išnykęs.

Bet kas žino, gal „young fogey“ yra tarsi sąžinė, turinti daryti įtaką naujiesiems Didžiosios Britanijos konservatoriams. Kaip J. Sharpe yra rašęs: „Aristokratija yra gerai, nes priverčia tuos, kurie jai priklauso, jaustis kaltais. Ar yra kas nors blogiau už žmones valdžioje, kurie tiki, kad nusipelnė joje būti?“

www.foreignpolicy.com

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų