REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prie Nežinomo kareivio kapo, apie daug ką susimąstai. Kai buvau maža, susimąstydavau, kaip niekada – net ir per lietų – neužgęsta ta ugnis. Dabar susimąstau apie tai, dėl ko XX a. Europoje kilo du pasauliniai karai, nusinešę šitiek gyvybių, kam tų karų reikėjo ir ką galvojo žmonės, padėję galvas šiuose karuose.

REKLAMA
REKLAMA

Į pastarąjį klausimą sunku nedviprasmiškai atsakyt. „Klaidinga sąmonė“ – amžinas marksistų visraktis, regis, jog proletariatas kenčia nuo kažkokio kolektyvinio smegenų pažeidimo  – norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada – eilinį kartą pasitarnauja ne savo, o savo engėjų interesams. Darbo klasei į akis piktavalių pučiama migla, hegemonija – buržuazija leidžiasi į paviršutiniškus, apgaulingus kompromisus ir išgauna spontanišką darbo klasių sutikimą. Darbo klasės buržuazijos interesus identifikuoja kaip savuosius, imasi dėl jų kovoti ir šitaip prisideda prie savo pačių išnaudojimo.

REKLAMA

Kritinės teorijos šalininkai žengė tuo pačiu keliu – esą, rinka pažeria niekingų blizgučių, pramogų ir malonumų,  - kaip simptomiška: „kartą pragavęs, negali sustot“ – gyvenimas tampa vartojimu, kapitalas diktuoja sąlygas, individas tampa rinkos bei pramonės klusnia statistine figūra. Ir vėl darbo klasės – pasyvi auka, tylios, indoktrinuotos marionetės, paklusniai vykdančios joms priskirtus vaidmenis. Kritinė teorija buvo kaltinama, esą ji – nepagrįsta ir elitistinė, sukurpta sėdint Manheteno (ar LA) bibliotekoje, - ar Marcuse arba Horkheimeris pakalbino nors vieną konkretų žmogų..? Ne... Tad kaip gi yra su ta „klaidinga sąmone“ ir istorijoje (o gal supermarketuose) pasiklydusiu subjektu? 

REKLAMA
REKLAMA

Stuart Hall žymiajame straipsnyje „Encoding/Decoding“ gilinosi, kaip veikia hegemonija – kaip kuriami, pateikiami, ir – svarbiausia - kaip suvokiami žiniasklaidos konstruojami vaizdiniai. (Rezultatai nebuvo įspūdingi, deja). Dabar, internete skaitydama apie svaiginantį ir spalvingą tam tikrų visuomenės sluoksnių gyvenimą, visada prisimenu Stuart Hall – o ką apie tai mano žmonės? Internetinė žiniasklaida bei anonimiškų komentarų sritis atskleidžia, - visam gražume, - sudėtingą užkulisių diskursą - čia artikuliuojamos naujos prasmės, formuojasi įsivaizduojama bendruomenė ir alternatyvinės socialinio solidarumo formos. Čia konstruojama nauja, kitokia tiesa.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Labiausiai mėgstu komentarus rubrikoje „Žmonės“ bei po įvairiais gyvenimo būdo skaitalais. Nuvorišai, vartojimo dinozaurai, - jų laukia asmeniniai lėktuvai, jų damų iškirptes puošia milijonus kainuojantys deimantų vėriniai, jie nebijo ieškoti laimės – drąsiai, po n kartų, skiriasi, ir vėl tuokiasi, fotografuojasi su Beckhemais ir Versaci, jų pasaulis neturi sienų – vakar šioje, rytoj kitoje planetos pusėje.. Jų veidai švytintys, o paakiai nebūna pajuodę, nes kažkas kitas naktį keliasi migdyti jų verkiančių vaikų. Keletas atsitiktinai parinktų straipsnių, paskelbtų per paskutinį pusmetį. O ką galvoja „paprasti“ žmonės?

REKLAMA

„Paprasti žmonės“ puikiai išmano kultūros industrijų indoktrinuojantį poveikį – duping and stupidifying, kalbant Adorno terminais: „Taip ir auklėjam jaunas mergužėles – svarbiausia madinga rankinė, kvepalai, skudurai, todėl realiame gyvenime žalias jaunimėlis viso to negaudamas ir eina iš proto, žudosi, parduoda savo kūną, kad priartėtų prie blizgančiuose žurnaluose rodomo „elito.“ Horkheimeris ir Adorno be reikalo dramatizavo, paskaitę interneto komentarus, jie galėtų su palengvėjimu atsikvėpt. „Liūdna, kad (visa tai) skaito žalios mergužėlės ir galvoja, kad gyvenimas smagus ir lengvas: išsiskyrei, palikai vaiką, išvykai ieškoti laimės, sublizgėjai savo plunksnomis ir čia visas gėris, čia jau gyvenimo pilnatvė.“

REKLAMA

Dar daugiau, „paprasti žmonės“ linkę abejoti pateikiamų vaizdinių autentiškumu, jie nujaučia slypint apgaulę ir nesileidžia suklaidinami: „Gyvenime visada yra ir kita gyvenimo pusė, beje, dažnai neblizganti....,“ „Įdomu, kokia supuvusi istorija slepiasi po šia auksine skraiste. O ji slepiasi.. juk gyvenime visada reikia mokėti už viską...“ Galiausiai, jie, tie paprastieji, nujaučia egzistuojant politinę ekonomiją ir bando gilintis, bent apgraibomis: „(nuotrauka viršelyje) - vyro kalėdinė dovana..,“ „Šiaip tai to ant viršelio (dviese) – matyt, vienai per brangu buvo (...) įsipaišyt, tai dviese susimokėjo“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Adorno ir Marcuse liūdnai prognozavo, kad poindustrinėse, pomarksistinėse visuomenėse individas bus pavergiamas ir apkvailinamas, suprekinant patį kūną  - asmenybė bus siejama tiesiogiai su „dantų baltumu ir pažastų kvapu“, o žmonės, užuot ieškoję draugystės, tiesos ir gyvenimo prasmės, ieškos prarasto orgazmo (kaip kad nutiko Samantai iš „Sekso ir Miesto“,  2 sezonas, 7 serija). Tačiau Lietuvoje „Grožio fabrikas“ – kūnų perdirbimo mašina – sutinkamas nesvetingai; komentatoriai jį lygina su fašistiniais daktaro Mengelės eksperimentais koncentracijos stovyklose, ir vienbalsiai pripažįsta, kad celiulitas ant šlaunų ne toks pavojingas kaip celiulitas ant smegenų – būtent pastarąjį delfi.lt skaitytojai siūlo laidos vedėjams bei dalyviams ir išsioperuot.

REKLAMA

Paprasti žmonės taip lengvai neatsisveikina su sielos ir kūno keliamais nepatogumais. Milijoninius pelnus skaičiuojančios farmacijos pramonės žada „seksą be rūpesčių“, kažkur tarp eilučių paminint, kad kontraceptikai gali sukelti kraujavimą, šleikštulį ir vėmimą (iš tiesų - netgi vėžį, nors apie vėžį neužsimenama); betgi, sakoma, greit bus sukurtas naujas XXI amžiaus vyras, nors nevaisingas, tačiau – seksualiai pajėgus. Būsimas malonumų rojus pasitinkamas liaudies prakeiksmais – „man tai pvz. (ne kontraceptikai, bet) jūsų straipsnis gali sukelti kraujavimą, šleikštulį ir vėmimą. Tfu. Ant jūsų tekrinta Virdžinijos technikumo kraujas“. Dar daugiau – „Nei gyvenimo, nei sekso be rūpesčių nebūna“ – byloja vox populi, ir šiuose žodžiuose daugiau išminties negu jos talpina visas šeštadieninis Gyvenimo būdo priedas (arba – briedas, galima ir taip pasakyt...)

REKLAMA

Ir, galiausiai, užuot leidęsi indoktrinuojami, „paprasti žmonės“ jaučia moralinį pranašumą: „elito“ žurnalai jiems „...asocijuojasi su vulgarumu. Sužinočiau, kad kokia draugė (čia) atsidūrė – susirūpinčiau“; herojės „kaip viešnamio lange išsireklamavusios”, „Ką jos tokio padarė, kad pateikiamos mums už sektiną pavyzdį? Gal – knygą parašė? (...) Be savo krūtų, daugiau nieko neturi, o ir tos, matyt, silikoninės... .“ Užuot graužęsi ir liūdėję dėl jiems neįperkamų malonumų ir daiktų, paprasti žmonės linksminasi ir ironizuoja, sarkastiškai kvestionuodami „elito“ sėkmės istorijas, sensualizuotus ir seksualizuotus jų gyvenimo vaizdus: „(tos merginos) labai linksmos ir gražios, tik su apatiniais eina į priekį, gal jos rūbų neturi...?“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar klaidinga, indoktrinuota sąmonė išties egzistuoja? Gal tai – tik pačios kapitalizmo ideologijos dalis – juk „elitams“ tiesiog patogu įsivaizduoti aklas ir tamsias mases... Pasaulyje, kuris pavirto „elito“ žaidimų aikštele, „paprastiems žmonėms“ priskiriamas besižavinčių statistų vaidmuo. „Elitas“ piktinasi kritikos strėlėmis ir, tęsdamas geriausias totalitarizmo tradicijas, turbūt norėtų pateikti tekstus kartu su instrukcijomis, - kaip juos vertinti, ką jausti ir ką galvot. Kaip sakė Adorno, „depriving subjects of their subjectivity“.

REKLAMA

Kontrahegemonija degina kaip ugnis. Norisi ją užgesinti, nutildyti ir uždraust. Istorijoje, dominuojančios bet kurios epochos idėjos buvo dominuojančiosios klasės idėjos. Dominuojamosios klasės idėjos liko nutildytos, neišsakytos, kartu su kūnais užverstos žeme masinėse kapavietės po dviejų pasaulinių karų – liko tik mėlyna ugnelė, kaip visų tų nutildytų, neišsakytų idėjų atspindys...

Bet užkulisiuose vyksta pasipriešinimas. Gyvenimas kaip malonumų šaltinis, be skausmo, be įsipareigojimų, prekės teikiami džiaugsmai, kuriuos įkūnija celebrities ir nonebrities, vartojimo dinozaurai, besipuikuojantys dizainerių kurtais rūbais, prabangiais automobiliais ir plastikos chirurgų patobulintais kūnais – šie žiniasklaidos konstruojami ir propaguojami vaizdiniai  demaskuojami, ironizuojami, išjuokiami, jiems priešpastatomos kitos, tikrosios ar ne, bet – kitokios – vertybės, (dar Gramsci svajojo apie kontra hegemoniją, Gramsci irgi galėtų su palengvėjimu atsikvėpt) ir galiausiai – smūgis į paširdžius - moralinis pranašumas, kurį tylūs statistai jaučia stebėdami žavių, drąsių ir turtingų pasaulį.

REKLAMA

Ir jie supranta, kad gėda – tai ne per išpardavimą užpraeito sezono metu įsigytas puspaltis ar senas, nudėvėtas automobilis, gėda – tai tušti gyvenimai, paika garbėtroška, viešas puikavimasis galia, pažintimis, patirtais malonumais ir įsigytais daiktais. O „klaidinga sąmonė“ – viso labo pigus triukas ir tuščia viltis tų, kurie bandė įtikėt esą susižavėjimo ir pavydo objektu.

Kaip rašė Peteris Sloterdijke, liaudis dar „nuo viduramžių pabaigos (taigi nuo to laiko, kai yra rašytinių liaudies balso ir jos realizmo liudijimų) nesileido mulkinama. Gašlus vienuolis, karingas Bažnyčios kunigaikštis, ciniškas kardinolas ir korumpuotas popiežius – tai amžini liaudiško realizmo tipai; jokia teorinė kritika neįstengė nieko esminga prie to pridurti.“

Liaudis nesileidžia mulkinama - ir aš, taip pat, nieko esminga (išskyrus džiaugsmingą susižavėjimą) nepajėgiu prie to pridurt.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų