Du skiemenys ir keturios nekaltutės raidės už savęs slepia tikrą amerikietišką automobilizmo ikoną, kuri simbolizuoja auksinius JAV laikus bei gamintojų kovas, bekuriant vis galingesnius variklius. Visa tai vyko prieš pusę amžiaus, kai užjūrio gatves valdė monstrai, vadinami „Muscle cars“, o po jų variklių dangčiais ugnimis spjaudėsi „Hemi 426“ varikliai.
Pusrutulinės degimo kameros jau senokai nėra naujiena, iš tiesų, šis išradimas prasilenkia su pirmuoju vidaus degimo varikliu keliais šimtais metų, nes tokia technologija pirmiausiai buvo naudojama patrankų gamyboje. Vėliau hemisferinė degimo kamera atkeliavo 1901 metais į vidaus degimo variklį, kuris tiko nedideliems laiveliams. Toliau ji blaškėsi tarp įvairios paskirties vidaus degimo variklių, o tai reiškė, jog pusrutulinė degimo kamera buvo visiems gerai žinoma dar prasidedant JAV arklio galių karams ir į jį įsisukant „Chrysler Hemi“ agregatui.
Taigi, kas tokio ypatingo slypi toje hemisferinėje degimo kameroje? Viskas priklauso nuo to, kaip greitai variklis sugeba kvėpuoti – į cilindrus tiekti degimo mišinį ir pašalinti išmetamąsias dujas. Atsidarius vožtuvui, įprastos konstrukcijos motorų galvutė trukdo pristabdo dujas prieš patenkant į cilindrą. Būtent šio trūkumo ir neturi hemisferinės architektūros galvutės - dujos pro jas prašvilpia kaip vėjas, o tokia konstrukcija taip pat leidžia sumontuoti didesnius vožtuvus.
Pirmasis pusrutulinę degimo kamerą turintis „Chrysler FirePower“ variklis debiutavo 1951 metais ir iškart susilaukė didelio susidomėjimo. Tačiau praeis dar trylika metų, kol hemisferinis motoras gaus „Hemi“ vardą ir debiutuos 1964 metų „NASCAR“ sezone. Gaila, bet po metų šis agregatas buvo uždraustas sporte dėl savo neprieinamumo paprastiems mirtingiesiems. „Chrysler“ autosporto padalinys „Mpoar“ suko galvas, kaip į didįjį sportą sugrąžinti potencialų variklį ir 1966 metais pristatė „Hemi 426 Elephant“ agregatą, o „Dodge Charger“ pradėjo dominuoti „NASCAR“ čempionate ir jį laimėjo.
Kiek kitokia padėtis buvo kitoje, ne ką mažiau svarbioje sporto šakoje – drage. „Hemi“ varikliais varomi dragsteriai ketvirčio mylios trasoje nuo senesnės architektūros „Chrysler“ motorų varomų drago monstrų atsilikinėdavo po pusę sekundės. Žinoma, tokia situacija ne vieno nedžiugino, įskaitant ir legendinį Doną Garlitsą, kuris įsiutęs dėl tokių rezultatų nusprendė susprogdinti savo „Hemi“ variklį, beprotiškai paankstindamas uždegimą. Tačiau dragerio nuostabai ir pasitenkinimui,jo dragsteris nepradėjo drabstytis metalo šukėmis, o ketvirčio mylios atstumą nulėkė per rekordinį laiką. Šis atradimas lėmė, jog nepraėjus net metams, „Hemi“ varikliais apginkluoti dragsteriai 400 metrų nulėkdavo per 6 sekundes, savo pirmtakus aplenkdami pusantros sekundės. O dar labiau stebina tai, jog greičiausios šių laikų mašinos, „Top Fuel“ dragsteriai, taip pat yra varomi 50 metų senumo „Hemi“ technologijos varikliais, kurie leidžia ketvirtį mylios įveikti per keturias sekundes.
„Hemi 426 stebuklai čia nesibaigia. 7 litrų darbinio tūrio monstras buvo montuojamas tik į pačius greičiausius ir brangiausius „Chrysler“ koncerno modelius, kurie iki šių dienų laikomi „muscle car“ eros karaliais. Tik įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis to meto jaunimėlis, sėdęs, už „Plymouth Hemi Cuda“ vairo, po dešine koja turėdamas apie 500 arklio galių ir jas turėdamas suvaldyti per plonytes padangas ir palaidą vairo mechanizmą. Neveltui, šie monstrai pareikalavo nemažai aukų. Tačiau tai nieko nekeičia ir amerikiečiai didžiuojasi šia era, kuri yra kupina beprotybės, greičio, galios, benzino kvapo ir pavydo, kurį jaučiame mes, šiuolaikiniai automanai.
Du skiemenys ir keturios nekaltutės raidės už savęs slepia tikrą amerikietišką automobilizmo ikoną, kuri simbolizuoja auksinius JAV laikus bei gamintojų kovas, bekuriant vis galingesnius variklius. Visa tai vyko prieš pusę amžiaus, kai užjūrio gatves valdė monstrai, vadinami „Muscle cars“, o po jų variklių dangčiais ugnimis spjaudėsi „Hemi 426“ varikliai.
Pusrutulinės degimo kameros jau senokai nėra naujiena, iš tiesų, šis išradimas prasilenkia su pirmuoju vidaus degimo varikliu keliais šimtais metų, nes tokia technologija pirmiausiai buvo naudojama patrankų gamyboje. Vėliau hemisferinė degimo kamera atkeliavo 1901 metais į vidaus degimo variklį, kuris tiko nedideliems laiveliams. Toliau ji blaškėsi tarp įvairios paskirties vidaus degimo variklių, o tai reiškė, jog pusrutulinė degimo kamera buvo visiems gerai žinoma dar prasidedant JAV arklio galių karams ir į jį įsisukant „Chrysler Hemi“ agregatui.
Taigi, kas tokio ypatingo slypi toje hemisferinėje degimo kameroje? Viskas priklauso nuo to, kaip greitai variklis sugeba kvėpuoti – į cilindrus tiekti degimo mišinį ir pašalinti išmetamąsias dujas. Atsidarius vožtuvui, įprastos konstrukcijos motorų galvutė trukdo pristabdo dujas prieš patenkant į cilindrą. Būtent šio trūkumo ir neturi hemisferinės architektūros galvutės - dujos pro jas prašvilpia kaip vėjas, o tokia konstrukcija taip pat leidžia sumontuoti didesnius vožtuvus.
Pirmasis pusrutulinę degimo kamerą turintis „Chrysler FirePower“ variklis debiutavo 1951 metais ir iškart susilaukė didelio susidomėjimo. Tačiau praeis dar trylika metų, kol hemisferinis motoras gaus „Hemi“ vardą ir debiutuos 1964 metų „NASCAR“ sezone. Gaila, bet po metų šis agregatas buvo uždraustas sporte dėl savo neprieinamumo paprastiems mirtingiesiems. „Chrysler“ autosporto padalinys „Mpoar“ suko galvas, kaip į didįjį sportą sugrąžinti potencialų variklį ir 1966 metais pristatė „Hemi 426 Elephant“ agregatą, o „Dodge Charger“ pradėjo dominuoti „NASCAR“ čempionate ir jį laimėjo.
Kiek kitokia padėtis buvo kitoje, ne ką mažiau svarbioje sporto šakoje – drage. „Hemi“ varikliais varomi dragsteriai ketvirčio mylios trasoje nuo senesnės architektūros „Chrysler“ motorų varomų drago monstrų atsilikinėdavo po pusę sekundės. Žinoma, tokia situacija ne vieno nedžiugino, įskaitant ir legendinį Doną Garlitsą, kuris įsiutęs dėl tokių rezultatų nusprendė susprogdinti savo „Hemi“ variklį, beprotiškai paankstindamas uždegimą. Tačiau dragerio nuostabai ir pasitenkinimui,jo dragsteris nepradėjo drabstytis metalo šukėmis, o ketvirčio mylios atstumą nulėkė per rekordinį laiką. Šis atradimas lėmė, jog nepraėjus net metams, „Hemi“ varikliais apginkluoti dragsteriai 400 metrų nulėkdavo per 6 sekundes, savo pirmtakus aplenkdami pusantros sekundės. O dar labiau stebina tai, jog greičiausios šių laikų mašinos, „Top Fuel“ dragsteriai, taip pat yra varomi 50 metų senumo „Hemi“ technologijos varikliais, kurie leidžia ketvirtį mylios įveikti per keturias sekundes.
„Hemi 426 stebuklai čia nesibaigia. 7 litrų darbinio tūrio monstras buvo montuojamas tik į pačius greičiausius ir brangiausius „Chrysler“ koncerno modelius, kurie iki šių dienų laikomi „muscle car“ eros karaliais. Tik įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis to meto jaunimėlis, sėdęs, už „Plymouth Hemi Cuda“ vairo, po dešine koja turėdamas apie 500 arklio galių ir jas turėdamas suvaldyti per plonytes padangas ir palaidą vairo mechanizmą. Neveltui, šie monstrai pareikalavo nemažai aukų. Tačiau tai nieko nekeičia ir amerikiečiai didžiuojasi šia era, kuri yra kupina beprotybės, greičio, galios, benzino kvapo ir pavydo, kurį jaučiame mes, šiuolaikiniai automanai.
