Dalies ekspertų vertinimų, problemos realios – darbo rinkoje trūksta kvalifikuotų darbuotojų, o mokestiniai sprendimai esą ne visada skatina investicijas.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija Maldutytė ir Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus.
Garsiai nuskambėjo visai neseniai paskelbta žinia apie didelės bendrovės, dar žinomos „Continental“ pavadinimu, išėjimą iš Lietuvos.
Ekspertai kalba apie tai, kad tai nėra vienintelis pavyzdys, kai dideli gigantai išeina būtent iš mūsų šalies ir tuomet sprendžiasi pačių darbuotojų likimas. Kaip vertinate apskritai tokią dabartinę situaciją? Ir ar iš tiesų nerimo, kad darbo rinkoje viskas klostosi ne taip, kaip turėtų, yra?
A. Maldutytė: Tai čia galima žiūrėti keliais aspektais. Vienas dalykas – kalbėti apie darbo rinką kaip apie pasiūlą – ką mes turime ir su kokiomis problemomis susiduriame tiek su darbo užmokesčio kaštais, tiek su žmonių trūkumu tam tikrose specialybėse.
Iš kitos pusės, jeigu kalbėtume apie konkretų pavyzdį, kaip „Continental“ išėjimas, tai yra tik vienas simptomas. Nes ir praeitais metais tikrai ne viena įmonė užsidarė – galbūt ne tokios stambios, ne tokios didelės, todėl taip garsiai nenuskambėjo.
Tų priežasčių yra labai daug ir negalime sakyti, kad „Continental“ išėjo būtent dėl darbo rinkos ar darbo užmokesčio dalykų. Ten yra kompleksiniai dalykai ir buvo nuspręsta, kiek supratau ir kiek komunikavo pati bendrovė, kad visos Europos mastu yra nepakankama paklausa tiems gaminiams.
Jie yra daugiau orientuoti į automatizavimą ir tos paklausos, kokios jie tikėjosi Europoje, nėra, todėl neapsimoka turėti čia gamyklos.
Aišku, jeigu žiūrime plačiau ir į kitas bendroves, tai darbo kaštai labai skaudžiai atsiliepia visų įmonių veiklai, ypač tų, kurių darbuotojų pajamos yra iki vidutinės algos, nes tai sudaro daugiau negu 50 proc. mūsų dirbančiųjų.
Jeigu mes keliame minimalų atlyginimą – per 5 metus pakėlėme 80 proc. – tai tikrai kiekvienai įmonei yra sudėtinga prisitaikyti.
Net nekalbame apie mažiausiai gaunančius darbuotojus – aišku, jiems turi kilti algos. Mes nesakome, kad neturi kilti. Mes tik kalbame apie tai, kad tas kilimas turėtų būti tvarus ir kad laikas peržiūrėti visas formules ir tvarkas, kaip mes keliame tas algas ir kaip skatiname jų augimą toliau, nes panašu, kad galime greitai tapti labai brangūs ir nekonkurencingi.
Ar Lietuva gali būti konkurencinga, patraukli investuotojams, bet kartu išlaikyti tą aukštą atlyginimų kartelę?
A. Bartkus: Pas mus yra vienas toks šiek tiek pasimetimas dėl tokio dalyko. Kai pasižiūri, kad darbo našumas išaugo, tarkim, 20 proc., o reali alga yra išaugusi 68 proc. per paskutinius, pavyzdžiui, 10 metų, lyginant su 2015 metais, tai atrodo labai didelis neatitikimas.
Bet iš tiesų tai yra labai normalu. Jeigu mes palygintume 2015 metų trečią ketvirtį su 2008 metų trečiu ketvirčiu, tai našumas išaugo apie 17 proc., bet perkamoji galia per tą laiką tik atsistatė.
Tai reiškia, kad realus darbo užmokestis per visą šį laikotarpį iš esmės nėra išaugęs.
Tai yra labai normali situacija, kai ekonomika auga išeidama iš nuosmukio fazės ir veikla vis intensyvėja. Natūralu, kad prie bazinių sektorių, kuriuose našumas yra aukštas, prisijungia ir kiti sektoriai, kurių našumas natūraliai mažesnis, pavyzdžiui, prabangos prekių gamyba.
Dėl to darbo našumo augimas lėtėja, bet tai nėra blogas ženklas – tai tik rodo, kad tokioje ekonomikoje atsiranda vietos visiems sektoriams.
Dabar dėl darbo kaštų. Jie svarbūs tiems sektoriams, kurie yra darbo imlūs, kur gamybinis rezultatas labai priklauso nuo darbo jėgos.
Jeigu paimtume našesnius sektorius, kur didesnį vaidmenį vaidina kapitalas, ten darbas nebevaidina pirmo vaidmens. Ir netgi galima sakyti, kad žemas darbo užmokestis yra kenksmingas, nes jis indikuoja nemotyvuotus darbuotojus, dideles kontrolės priemones ir, tikėtina, žemą kvalifikaciją.
Jeigu gaminame aukštos technologijos produktą, natūralu, kad atlyginimai bus dideli, nes darbo kaštai sudaro nedidelę galutinės produkcijos dalį, o reikalingi motyvuoti darbuotojai.
Mes, kaip ekonomistai, skiriamės nuo buhalterių tuo, kad darbo užmokestį matome ne tik kaip sąnaudas, bet ir kaip naudą.
Jeigu tai yra darbo imlus sektorius, natūralu, kad jie jautriai reaguoja į augančius kaštus. Bet ekonomika susideda iš labai skirtingų sektorių.
Jeigu nueitume į tokias įmones kaip „Teltonika“ ir jų paklaustume, ar darbo kaštai svarbūs, jie pasakytų, kad svarbūs, bet tikrai ne pirmoje vietoje. Jie naudojami kaip instrumentas pritraukti ir motyvuoti darbuotojus.
Tai yra daugiasluoksnis dalykas.
Tai iš esmės galima sakyti, kad tragedijos dabartinėje situacijoje jūs nematote, kad kažkoks gilesnis sukrėtimas darbo rinkoje egzistuoja? Ir dėl to taip klausiu, nes dalis ekspertų užsimena, kad reikėtų keisti mokestinę sistemą ir imtis pakeitimų, kad verslo aplinka būtų palankesnė.
A. Bartkus: Žiūrėkite, praėjusių metų ketvirtą ketvirtį turėjome 1 mln. 457 tūkst. 900 dirbančių asmenų. Tai yra vienas didžiausių užimtumo lygių per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Ir tai pasiekiame nepaisant didelės depopuliacijos ir visuomenės senėjimo.
Tačiau greta to turime ir didelį nerimą keliantį rodiklį – nedarbo lygį, kuris svyruoja tarp 6–7 proc. ir dažniau artėja prie 7 proc.
Tai rodo struktūrinio nedarbo problemą – turime laisvos darbo jėgos, bet ji neturi rinkoje reikalingų savybių.
Tai yra didelė problema darbo imlioms įmonėms, nes jos nesugeba įdarbinti šių žmonių.
Valdžios užduotis turėtų būti palengvinti darbuotojų paiešką, kad verslas galėtų lengviau rasti reikalingus žmones.
Nes dabar situacija tokia – jeigu laimėtume kelis konkursus, pavyzdžiui, kelių tiesimui, darbus pabaigtume tik prieš Kalėdas, jei leis oro sąlygos, nes fiziškai nėra darbuotojų.
Turime bedarbių, kurie yra nekvalifikuoti, jų kompetencijos neatitinka rinkos poreikių.
Ir metų metus nematome sprendimo, kaip padėti verslui susirasti darbuotojus. Tai turėtų būti valstybės funkcija – padėti šiai darbo jėgai susijungti su darbdaviais.
A. Maldutytė: Norėjau sureaguoti dėl to, ar yra problemų ir ar verslas kalba apie reikalingus pokyčius.
Verslas daug diskutuoja, kad vienas svarbiausių dalykų būtų neapmokestinti pelno, kol jis neišimamas iš įmonės. Dabar įmonė uždirba pelną ir iš karto moka pelno mokestį. Jeigu ji nori investuoti, investuoja jau apmokestintą pelną.
Jeigu norime skatinti investicijas, turėtume elgtis kaip kaimyninės šalys, kurios pelną apmokestina tik tada, kai jis išimamas iš įmonės. Tai leistų įmonėms augti ir reinvestuoti, o ne išsiimti pinigus vartojimui.
Antras dalykas – minimalaus atlyginimo formulė, kuri buvo nustatyta 2017 metais ir, mūsų vertinimu, yra atgyvenusi. Mes nesakome, kad atlyginimai neturi augti. Bet reikia peržiūrėti, ar visos formulės dedamosios yra pagrįstos.
Dabar, nustatant minimalų atlyginimą, skaičiuojamas ne tik esamas vidutinis darbo užmokestis ir jo prognozuojamas augimas, bet dar pridedamas ir ateities augimas.
Gaunasi, kad vežimas statomas prieš arklį ir taip užprogramuojamas priverstinis atlyginimų augimas. Mes siūlome skaičiuoti pagal realų tuo metu esantį vidutinį darbo užmokestį. Tuomet augimas būtų tvaresnis ir labiau atitiktų realią situaciją rinkoje.
Dabar viskas kyla taip greitai, kad verslas nespėja prisitaikyti ir išlikti konkurencingas, todėl kai kurios įmonės, ypač smulkios ir vidutinės, iš tikrųjų užsidaro.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
