Leidykla "Alma littera" (http://www.almali.lt/lt.php) pamalonino Lietuvos knygų mėgėjus į 5-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę pakviesdama vieną garsiausių pasaulyje ir Lietuvoje šiuo metu daugiausiai iš užsienio kūrėjų verčiamą italų rašytoją Alessandro Baricco.
Jau daugiau nei dešimtį metų savo vaizduotės ir plunksnos galia gerbėjus užburiantis romanų "Šilkas", "City", "Aistrų pilys", "Jūra vandenynas" autorius save vadina istorijų pasakotoju. O istorijų pasakojimą A. Baricco paverčia hipnotizuojančiu ritualu, kurio dalyviu tuoj pat tampa skaitytojas. Kartais rašytojo kūrybai apibūdinti vartojamas "magiškojo romantizmo” terminas, tačiau kur kas dažniau jis vadinamas "genijumi", "stebukladariu" arba "žodžių magu".
Penktadienį "Omni laiko" korespondentas su Alessandro Baricco susitiko viename viešbutyje, esančiame atokesnėje Vilniaus senamiesčio dalyje, kuriame rašytojas ir apsistojo.
Galbūt kiek nuvargintas išskirtinio dėmesio menininkas pradžioje labiau priminė tykų vokietį arba skandinavą nei emocingą italą, tačiau netrukus aistringai prisipažino, kad jam patinka, jei jo kūriniai keičia skaitytojų gyvenimą:
- Tai kiek šėtoniškas malonumas.
- Kai jaučiate savo galią daryti įtaką?
- Taip, tai malonu. Michealas Jordanas sykį per finalines rungtynes paskutinę sekundę iš sudėtingos padėties įmetė į krepšį ir nulėmė “Chicago Bulls” pergalę. Kai jo paklausė, ar jis nesibaimina gauti kamuolį paskutinę sekundę, jis atsakė: “Aš gyvenu dėl to”. Ir aš galiu pasakyti tą patį - gyvenu dėl tokios patirties. Kuo dramatiškesnė padėtis, kuo labiau ji siejasi su gyvenimu, tuo didesnis malonumas.
Todėl rašytojas beveik niekada nenuobodžiauja: “Manau, kad man pasisekė ir mano gyvenimas yra gražus. Kartais man atrodo, kad esu laimingas". Garsiajam menininkui "rašymas yra natūralus dalykas, nors ir reikalaujantis daug pastangų". Jaunystėje tapti rašytoju nemanė ir filosofiją bei muzikologiją studijavęs Alessandro Baricco įsivaizdavo save dirbantį universitete. Tačiau pradėjęs rašyti grožinę literatūrą nusprendė, kad jei verta kurti, tai tik vienu būdu:
- Knygos yra gundymas. Rašau jas taip, kad negalima būtų atsispirti pagundai, - rūpestingai, tarsi kurdamas dar vieną istoriją naujam romanui Alessandro Baricco formuluoja savo mintis.
- Vienas jūsų knygos “Aistrų pilys” herojų sako, kad “niekas nieko neskaitytų, jei nejaustų baimės”. O ko bijo Alessandro Baricco, ar skaitymas jam taip pat yra priemonė atsikratyti baimės?
- Taip, manau, kad tai tiesa. Skaityti yra vienas iš būdų, kaip negyventi. Užuot ėjęs į gatvę ir ką nors veikęs, pasilieki namie ir skaitai. Tam tikra prasme tai yra baimės vaisius. Aišku, nė vien tik baimės, bet ir smalsumo, noro sužinoti, proto, žinių vaisius, bet kartu ir baimės vaisius. Apie tai kalbama “Aistrų pilyse”. Tarkime, pirmųjų traukinių, kurie buvo bauginantys to laikmečio žmonėms, šiek tiek kaip mums lėktuvai, įvaizdis. Tam, kad baimė būtų pažabota, traukinių stotyse buvo pardavinėjamos arba išnuomojamos knygos, jas paimdavo išvykimo stotyje ir grąžindavo po atvykimo.
- Biblioteka ant ratų?
- Taip, - sutinka rašytojas.
- Taigi skaitymas yra būdas negyventi? Arba, kitaip sakant, būdas gyventi įsivaizduojamą gyvenimą?
- Tai yra būdas, kaip gyventi daug įvairių gyvenimų, - itin aistringai prisipažįsta Baricco. - Būtent tai aš ir dievinu skaityme. Taip galiu įsivaizduoti, kad esu samurajus, afganų prostitutė, plaučių uždegimu sergantis vokiečių profesorius 1920 metais - gali įsivaizduoti ką nori.
- Beveik visuose romanuose jūsų vaizduotė skaitytoją nukelia į praeitį, kurią sykį ir pavadinote “įsivaizduojama”. Turbūt praeitis ir tegali būti įsivaizduojama?
- Cha, pernelyg sudėtingas klausimas. Manau, kad tai kombinacija tarp to, kas įvyko, ir to, ką mes norime įsivaizduoti, “kas įvyko”. Tarkime, Vakarų praeitį sudaro realūs faktai ir daugybės įsivaizduojamų dalykų mišinys.
- O gal mieliau jaustumėtės gyvendamas ne mūsų epochoje? Jei taip, tai kuriame amžiuje labiausiai norėtumėte gyventi?
- Esu labai laimingas gyvendamas mūsų amžiuje. Man ši epocha tinka.
- Išmonės susipynimas su realybe kartais stebina. Štai berods praeitą savaitę naujienų agentūros kaip apie kuriozišką įvykį pranešė, kad Prancūzijoje su prezidento leidimu viena mergina oficialiai užregistravo santuoką su savo ką tik žuvusiu policininku dirbusiu sužadėtiniu. Tai išgirdęs aš prisiminiau jūsų romano "Aistrų pilys" heroję, kuri įsivaizdavo, kad ištekėjo už mūšio lauke žuvusio vyro. Taigi, nors fikcijos pagrindas yra realybė, ar yra nutikę taip, kad Alessandro Baricco įsivaizduoti dalykai tapo realybe arba kažkaip ją veikė?
Nelaukdamas šio klausimo vertimo į italų kalbą išdaigiškai nusijuokdamas rašytojas tuoj pat ištarė:
- Atsakymas yra "taip", - taip draugiškai pasišaipydamas iš klausimo autoriaus.
- Atėjimai ir sugrįžimai - toks fikcijos santykis su tikrove, - jau išklausęs vertimą rimtai pasakoja rašytojas. - Mes įsivaizduojame, kokia turi būti tikrovė, ir ją keičiame. Bet labai didelė tikrovės dalis yra gryna vaizduotė. Kiekviena istorija yra sudaryta iš įsivaizduojamų dalykų ir realių faktų. Tai yra nuolatiniai mainai. Tarkime, politinis gyvenimas didėle dalimi sudarytas iš įsivaizduojamų dalykų - tikrove laikome gryną fantaziją.
- Išsitarėte, kad dvejus metus su amerikiečiais dirbote prie romano "Šilkas" ekranizacijos, tačiau sumanymas žlugo. Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko? Ar pati istorija neperkeliama į ekraną, ar nesutapo požiūriai su amerikiečiais?
- Nieko nepavyko tiek dėl jų kaltės, tiek ir dėl mano. Amerikiečiams ir europiečiams šiek tiek sudėtinga kurti kiną kartu. Tai du dažnai vienas su kitu nesutariantys mąstymo tipai. Žvelgiant istoriškai, bendros gamybos pasisekusių filmų beveik nėra. Neskaitant amerikiečių-anglų produkcijos, bet šia prasme Anglija nėra Europa. Gal tik vokietis Wimas Wendersas sėkmingai bendradarbiavo su jais, bet tik todėl, kad tai buvo jis. Taigi priežastis visame ir niekame.
- Gal tiesiog pats romanas nelabai ekranizuojamas?
- Galų gale ir aš taip pradėjau galvoti.
- Kažkodėl maniau, kad iš visų savo kūrinių mažiausiai norėtumėte ekranizuoti "Šilką". Gal todėl, kad jis toks tobulas, jog baugu prie jo net prisiliesti.
- Ir aš manau, kad yra labai sudėtinga ką nors su juo padaryti, - sako menininkas. - Paprastai, režisieriai, su kuriais apie tai kalbėjau, būna sužavėti šios knygos, nes jiems labai patinka kai kurios scenos. Bet kokia kaina norėtų nufilmuoti būtent tą sceną. Bet jiems nepavyksta sukonstruoti visą filmą, kai kurios dalys nėra perteikiamos kinematografine kalba.
- O kurį savo romaną labiausiai norėtumėte matyti ekranizuotą, išskyrus jau pastatytą "Novečentą"?
- “Be kraujo” arba vesterno istoriją iš romano “City”. Bet šiais laikais sudėtinga kurti vesterną.
- Kodėl?
- Nes tai būtų vesternas po vesterno epochos - postvesternas.
Ypatingą prielankumą vesternui jaučiantis Baricco šį žanrą laiko puikiu istorijos pasakojimo būdu:
- Tai yra vienas iš pasakojimo modelių, kurį išrado Vakarai, į jį galima patalpinti daugybę istorijų. Pradedant antikiniais "Iliados" motyvais vesternas yra viso karinio epo vaisius. Jis natūraliai ištrykšta iš mūsų tradicijos, tai nė amerikiečių išradimas. Be jokios abejonės, vesternas yra galingas ir reikšmingas modelis.
- Tai ar nuo šiol vien tik vesternus ir kursite? - buvo paklausta prisimenant romanui "City" skirtuose paaiškinimuose rašytojo išreikštą ketinimą rašyti tik vesternus.
- Aš pajuokavau, - šelmiškai atsako.
- O aš tuo patikėjau!
- Cha, ne, ne, - patikino išmoningasis italas.
- O ar yra dalykų, apie kuriuos niekuomet nerašytumėte?
- Ne. Galbūt yra dalykų, apie kuriuos aš nieko nežinau ir todėl nerašysiu, bet ne todėl, kad negalėčiau apie juos parašyti, - tvirtai atsako rašytojas, kuriam kritikai kartais priekaištauja, kad jo fantazijos perteklius yra tiesiog trikdantis.
Tikriausiai visai neblogai rašytojui būti kritikuojamam dėl nežabotos fantazijos. Panašiai kaip lenktynininkui būti peikiamam už tai, kad per greitai važiavo lenktynėse.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
