Įsivaizduoju, jog nieko nėra komiškiau kaip dar kartą rašyti į tą patį interneto dienraštį tuo pačiu klausimu, cituojant save patį. Reikia manyti, jog tokį atvejį gali sukurt tiki vienas iš dviejų: arba autorius yra labai išpuikęs, mano, jog turi teisę kartotis, arba jį elgtis anksčiau aprašytų būdu verčia ypatingos aplinkybės.
Neigiant pirmąją galimybę, iš karto prisipažinsiu, jog esu vedamas ne pertekliaus, o stokos, esu be galo suglumęs, šiandien ypač abejojantis, nesu užtikrintas, ar galų gale nepasiklydau tarp dviejų medžių. Taigi, įvertinus minėtą aplinkybę, leiskite man pačiam šį pasisakymą traktuoti kaip pagalbos prašymą, kaip kreipimasį į skaitytojus, prašant, jeigu tik kažkuris iš jų yra geranoriškai nusiteikę ir gali, padėti suprasti tai, ko aš pats savo nuožiūra jau NEGALIU SUPRASTI RADIKALIAI.
Tik daliniu atsivėrimu būtų prisipažinimas, jog išvis negaliu suprast Konstitucinio teismo žinomo nutarimo dėl dvigubos pilietybės, neskubu perprasti tokį sprendimą grindžiančių argumentų. Kaip žinome, labiausiai neramina tai, jog šio nutarimo įgyvendinimas atima iš lietuvių kilmės išeivių principinę teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Tai, be jokios abejonės, silpnina, riboja, galima net sakyti, blokuoja, tautos gyvybingumo raišką. Kaip buvo galima stebėti, diskusijos šiuo klausimu praeitą savaitę įsiplieskė iš naujo, be jokios abejonės, tokių diskusijų pliūpsniai dar kartosis ir kartosis, nes čia ir toliau paliekama užkasta mina. Kita vertus, privalome sutikti su tuo, jog teisinės diskusijos sferoje galioja ne egzistenciniai gyvybingumo, bet teisiniai argumentai, pripažįstame, jog čia viskas yra pajungta ne idealaus įsivaizdavimo, bet priimto įstatymo interpretacinei logika. Tačiau dar labiau nesuprantu to, kaip ir kokiu pagrindu atsitinka, jog labiausiai griežti minėtosios KT pozicijos kritikai nepastebimai net patiems sau išsako būtent tuos argumentus, kurie, kaip pasirodo, labiausiai pasitarnauja oponentų labui arba, kitaip tariant, be perstojo lieja vandenį ant savo priešininkų malūno. Taigi yra rimtas pagrindas kalbėti apie gudriai suręstus spąstus, į kuriuos pakliuvę žmones su konvulsijų iššaukta ritmika pradeda nereikalingas kalbas apie užduotį vienokiu ar kitokiu būdu keisti Konstituciją, ,,taisyti” atskirus straipsnius.
Esamos LR Konstitucijos preambulė santykyje su kitais straipsniais labai aiškiai nusako patį principą, jog pilietiškumas išvedamas iš tautiškumo, o ne atvirkščiai; kiti pilietybės įgijimo atvejai, žinoma, apibrėžiami atskirame Pilietybės įstatyme. Savo ruožtu baugu, jog, įsismarkavus ,,taisymo” užmojams, galime pažeisti esamą balansą. Iš tiesų, įsivaizduokime pavyzdį, labai keistai skambėtų ir nieko gero nežadėtų raginimas taisyti skrupulingai tiksliai laiką rodantį laikrodį.
Kaip užsiminiau, jau turėjau progą „Balse“ atkreipti dėmesį į tai, jog LR Konstitucijos 12 straipsnis, nurodantis ,,Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”, pats savaime neteikia nė menkiausio preteksto žinomam aistrų išsisiūbavimui dėl pilietybės teisės ribojimo lietuvių kilmės išeiviams ir naujųjų laikų emigrantams. Iš tiesų, žodžiai ,,atskiras atvejis” cituoto straipsnio apimtyje numato tik tipizacijos užduotį ( po kurio laiko labai panašiai, bet dar detaliau problemą aptarė Andrius Kubilius, pateikęs, kaip atrodo, Seime atitinkamo įstatymo projektą). Taigi čia kalbama apie tipinius atvejus, visiškai nekeliant klausimo dėl įstatymo apibrėžto atvejo konkretaus skaitlingumo, apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę.
Tuo tarpu įvyksta prasminė griūtis, galima sakyti, įteisinama loginė katastrofa, kai ribotas išimties kategorijų skaičius KT išaiškinime yra sulyginimas su ribotu žmonių skaičiumi: neva skaitlingajai išeivijai tokia išimtis negali būti numatyta jau vien dėl pačios išeivijos skaitlingumo, neva Konstitucija kalba apie tai, jog tokia teisė gali būti suteikta tik vienam kitam atskiram asmeniui, kokiai nors nepakartojamai individualybei. Kaip įsivaizduoju aš, įstatymas savo principine intencija vis tik yra orientuotas ne į individualybę, bet į tipažą. Taigi, įsižiūrėjus, nesunku bus pastebėti, jog skaitlingoji išeivija visų pirmiausia yra būtent tas atskiras atvejis, tas išimties tipas (kurio parametrai savo ruožtu dar gali būti patikslinti Pilietybės įstatyme). Tačiau diskusijos esmę iškreipia ir tie minėtojo KT nutarimo oponentai, kurie dėmesį sutelkia į filologinio pobūdžio argumentus, esą atskiras atvejis, ginkdie, negali būti suprastas kaip retas atvejis. Kaip atrodo, siekiant balanso, užtektų net tokio minimalistinio gesto, jog Konstitucijoje būtų paminėta tik vienintelio atvejo galimybė, atskirame įstatyme apibrėžiant šį atvejį per nuorodą lietuvių kilmės išeivijos korpusą. Tuo tarpu numatant kelių atvejų diapazoną, manevruoti galima labai plačiai, rizikuojant tokiu būdu net pasiklysti.
Žinoma, norint problemą galima pakreipti dar ir kitaip: ar lietuvių kilmės išeivijos išskyrimas minėtu požiūriu nediskriminuoja kitų kategorijų žmonių, tarkime, ikikarinės Lietuvos piliečių nelietuvių palikuonių? Jeigu čia iš tiesų kas nors labai nori vartoti žodį ,,diskriminacija”, gali kvestionuoti bet kokio pokalbio apie tautos interesus prasmingumą. Tokiu atveju išvis kyla klausimas, ar korektiška yra konstitucinė nuoroda į lietuvių tautą kaip į Lietuvos valstybingumo pagrindą, ar, pavyzdžiui, įstatymas dėl valstybinės kalbos nediskriminuoja Lietuvoje mordvių, rusų ir estų kalbų? .
Konstitucinis teismas, kaip žinome, niekados neklysta. Tačiau – ar iš tiesų visados rami yra Konstitucinio teismo teisėjų sąžinė? Esu įsitikinęs, jog apeliuojant į sąžinę vis tik yra galimybė tikėtis, jog Konstitucinis teismas (šios ar kitos sudėties) anksčiau ar vėliau pats modifikuos konfliktą užprogramavusius sprendimus.
