REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rugpjūčio 27 dieną Kovo 11-osios Akto signatarui, Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordino kavalieriui, aktyviam antisovietinio pogrindžio dalyviui, politiniam kaliniui, buvusiam Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkui Liudvikui Simučiui sukanka 75 metai.

REKLAMA
REKLAMA

L. Simutis gimė 1935 metais Telšių rajone, Kaunatavos kaime, Stefanijos ir Adomo Simučių šeimoje. Tėvas, baigęs pradinę mokyklą, dirbo įvairius darbus. Vėliau, nusipirkęs 4,5 ha žemės sklypą, jame sumaniai ūkininkavo, be to, užsiiminėjo kalvyste, staliaus amatu, o įsirengęs vilnų karšyklą, vertėsi prekyba. Su Simučiais, kurie augino du berniukus – Adolfą ir Liudą, labai mėgo bendrauti bažnytkaimio žmonės. Dėl savo išsilavinimo jie buvo įgiję kaimo šviesuolių reputaciją.

REKLAMA

1940 metais idilišką kaimo ramybę sudrumstė raudonieji pavergėjai. Nors L. Simučio tėvas Adomas jokiose politinėse organizacijose ir nedalyvavo, tačiau sovietiniai baudėjai jį vis tiek suėmė ir pasodino į Telšių kalėjimą. 1941 metų birželio 24-osios naktį Rainių miškelyje L. Simučio tėvą kartu su kitais 73 žemaičiais besitraukiantys iš Lietuvos okupantai žiauriai nukankino. Į vaiko atmintį neišdildomai įstrigo sadistiškai išniekintų žmonių kūnai. Liudas skaudžiai išgyveno tėvo netektį. „Buvau 5 metų amžiaus, kai man parodė tėvo lavoną, – prisimena L. Simutis. – Pusė veido ištinusi, mėlyna, kita pusė – kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda atšokusi nuo kūno, nuvirinta. Liežuvis ištrauktas ir surištas virve. Lyties organai sutraiškyti (apie tai sužinojau vėliau). Greta – daug kitų taip pat subjaurotų lavonų. Mano motinos ir kitų man nepažįstamų žmonių verksmas. Prakeikimai bolševikams.“

REKLAMA
REKLAMA

Kraupus paveikslas mažam berniukui ilgam sujaukė vaikišką ramybę. Būdamas penkerių metų, jis jau suvokė, kad bolševikams reikia priešintis iš visų jėgų. O tėvas, pasak L. Simučio, tapęs vienu iš Žemaičių kankinių, kartu tapo galingu Šaukliu, kvietusiu ir pakėlusiu į kovą prieš komunizmą daugelį Lietuvos, o gal ir ne tik Lietuvos žmonių. „Tarp jo pašauktųjų į kovą, suprantama, negalėjau nebūti ir aš“, – sako Liudvikas Simutis.

Jau vaikystėje Liudas įsitraukė į rezistencinę veiklą – tapo lietuvių partizanų ryšininku, antisovietinio pogrindžio nariu. Platino nelegaliai leidžiamą spaudą, atsišaukimus, vadovavo pogrindinei jaunimo grupei. Kovai su Kremliaus Molochu jis paskyrė pačius gražiausius savo jaunystės metus, lietuvių tautos laisvės vardan paaukojo asmeninę laimę ir sveikatą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Susirgęs ypač sunkia stuburo tuberkuliozės forma, jis buvo paguldytas į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Kūno skausmai, dvasios sielvartas dėl pavergtos Lietuvos ir negalėjimo dalyvauti rezistencijoje, Judo pabučiavimas... Po to, žinoma, suėmimas, varginantys tardymai. L. Simutį iš ligoninės į Vilnių saugumiečiai išvežė sugipsuotą, dar labai silpnos sveikatos. Raudonieji sadistai sugipsuotąjį ant gulto be čiužinio laikė ir mirtininkų kameroje. Kaltino antisovietine veikla 1944–1955 metais. Net 131 dieną dvidešimtmetis jaunuolis laukė nuosprendžio įvykdymo. Tačiau sovietinės valdžios sprendimu mirties bausmė buvo pakeista į 25 metų laisvės atėmimą.

REKLAMA

Ištrūkęs iš visagalės mirties gniaužtų, L. Simutis perėjo per tuo metu egzistavusį pragarą žemėje – Kremliaus Molocho valios vykdytojų sukurtus lagerius ir kalėjimus. Tuo metu, kai jo bendraamžiai kūrė šeimas ir augino vaikus, vaikščiojo į paskaitas ar dirbo, jis buvo priverstas studijuoti negailestingo gyvenimo dėsnius lagerių „universitetuose“. Tačiau, kaip įrodė tolesni darbai, jis stoiškai įveikė likimo išbandymus bei ribines situacijas. Nelygi kova su pavergėju užgrūdino jo prometėjišką sielą, gulaguose jis nepalūžo, neprarado jaunatviško optimizmo bei tikėjimo laisvės idėja. „Nieko nedariau asmeninės naudos ar garbės sumetimais, – sako L. Simutis. – Buvau įsitikinęs, kad kovoju prieš neteisingumą, kad atlieku pilietinę pareigą savo Tėvynei, savo tautai, visai žmonijai. Reikėjo kovoti ne tik už save, bet ir už tuos, kurie pateko į čekistų rankas ir su numeriu ant nugaros merdėjo iš bado, kasė anglį Vorkutoje. Taip pat už tuos, kurie, išsigandę kankinimų Sibire, išsigandę, kad nėra pergalės, pakėlė ar nuleido rankas“.

REKLAMA

Pasveikęs Liudas baigė vidurinę mokyklą, skubiai ėmėsi savišvietos, nes turėjo begalinį norą gyventi, tobulintis, o ateityje nuveikti didelių ir reikšmingų darbų. Įkalinimo vietose bendravo su įvairiais žmogaus teisių gynėjais, disidentais: kun. A. Svarinsku, B. Gajausku, P. Plumpa, K. Jokubynu (kuris vėliau tapo „Laisvosios Europos“ radijo lietuviškų laidų redaktoriumi) ir kt. Užmezgė pažintį (raštu) su žymiuoju akademiku A. Sacharovu, kuris L. Simučiui iš visos širdies stengėsi pagelbėti. Savo knygoje „Mano šalis ir pasaulis“ akademikas daug šiltų žodžių skyrė ir mūsų tėvynainiui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš Mordovijos lagerių į Klaipėdą, kur gyveno brolis su mama, L. Simutis sugrįžo tik 1977 m., iškalėjęs 22 metus. Dirbo pagalbiniu darbininku vaikų darželyje Klaipėdoje, o 1977–1978 metais – zakristijonu Kalvarijos bažnyčioje. 1979-aisiais vedė ir persikėlė gyventi pas žmoną į Kauną. Liudviko ir Irenos Simučių šeimoje auga 3 sūnūs ir 3 dukros.

Iki 1990 metų dirbo Kauno hidrogeologinėje ekspedicijoje staliumi. Bendradarbiavo pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“ etc., vėliau – Sąjūdžio spaudoje. Tautinio Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio, Lietuvos tremtinių sąjungos veikloje. 1990 metų vasario 24 dienos rinkimuose į Lietuvos parlamentą buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu. „Širdyje neapykantos bolševikams nenešioju, – rinkimų kampanijos metu teigė jis. – Džiaugiuosi, kad tauta gyva ir, pažadinta Sąjūdžio, eina nepriklausomybės keliu.“

REKLAMA

1990 metų kovo 11 dieną viso gyvenimo kova su sovietine sistema įgavo sakralinę vertę: L. Simutis kartu su kitais tautos atstovais balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą – tapo Kovo 11-osios Akto signataru.

Liudvikas Simutis: „Balsavimas parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atkurti bus nepalyginamai sunkiau, nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti.“

REKLAMA

Už didvyrišką Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimą Lietuvos kariuomenės 80-mečio proga 1998 metų lapkričio 18 dieną LR Prezidentas V. Adamkus Dekretu (Nr. 238) Liudviką SIMUTĮ-JAUNUTĮ – Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizaną – apdovanojo Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.

2000 metų balandžio 3 dieną už nuopelnus „kuriant bei stiprinant Lietuvos krašto apsaugą“ LR Prezidento V. Adamkaus Dekretu (Nr. 841) L. Simutis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Taip pat LR Prezidentas V. Adamkus Dekretu (Nr. 929) „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę“ 2000 metų liepos 1 dieną L. Simutį apdovanojo Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų