Mūsų baimės dėl iš pažiūros nereikšmingų dalykų kartais gali atrodyti neracionalios, tačiau jos sieja milijonus žmonių. Net ir toks nekenksmingas dalykas kaip pelė suaugusiam žmogui gali kelti išgąstį.
Kalbant apie daugelį fobijų, dažniausiai turime gerą supratimą apie tai, kas jas sukelia. Dėl kitų vis dar nesutariama, kai kurios dar tik laukia būti pripažintos oficialiomis fobijomis.
Naudodamiesi duomenimis iš YouGov apklausos, kurioje palyginti 2 088 suaugusiųjų duomenys, apžvelgsime kelias fobijas, nuo labiausiai paplitusių iki rečiausiai pasitaikančių, ir trumpai pasiaiškinsime apie kiekvieną iš jų. Tad pradėkime.
Aukščio baimė
Pirmoje vietoje kaip labiausiai paplitusi fobija yra aukščio baimė. 23 procentai respondentų teigė, kad labai bijo aukščio, o 35 procentai teigė, kad to bijo šiek tiek. Beje, didėjant amžiui, žmonės buvo linkę bijoti labiau.
Tai žinoma kaip akrofobija, kilusi iš graikiško žodžio ákron, reiškiančio viršūnę arba kraštą. Ši fobija kyla dėl negebėjimo suvokti vertikalių matmenų.
Tyrimas rodo, kad žmonės, turintys šią fobiją, pervertina vertikalius atstumus, o tie, kas apsiskaičiuoja labiausiai, turi stipriausią aukščio baimę.
Gyvačių baimė
Antroje vietoje, kai 21 procentas apklaustųjų bijo labai ir 31 procentas bijo šiek tiek, yra nuolankioji gyvatė.
Taip, kai kuriems nėra didesnio siaubo, nei matyti vieną iš šių slidžių roplių, besiskinančių sau kelią žeme. Žinoma kaip ofidiofobija, ši baimė šiek tiek neracionali, nes dauguma gyvačių – visiškai nekenksmingos.
Naujausi tyrimai rodo, kad kūdikiai turi įgimtą gyvačių baimę, tai reiškia, kad ofidiofobija yra gamtos, o ne auklėjimo rezultatas. Nepaisant dažniausiai nekenksmingos gyvačių prigimties, ši baimė gali būti išlikimo instinktas, tvirtai jungiantis žmones.
Viešo kalbėjimo baimė
Baimė atsistoti prieš minią ir kalbėti, žinoma kaip glosofobija, yra trečia pagal dažnumą fobija. Dvidešimt procentų respondentų viešo kalbėjimo bijojo labai, o 36 procentai – šiek tiek.
Kalbos nerimas gali būti labai įvairus – nuo lengvo nervingumo iki visiško sustingimo iš baimės. Tiksli to psichologija nėra suprasta, tačiau aišku, kad tai paveikia tikrai daug žmonių.
Vorų baimė
Sąraše šiek tiek žemiau, nei galima tikėtis, yra vorų baimė, labiau žinoma kaip arachnofobija. Aštuoniolika procentų žmonių teigė, kad vorų bijo labai, o 24 procentai – bijo šiek tiek.
Kaip anksčiau aptarta gyvačių baimė, taip ir vorų baimė, atrodo, gali būti įgimta nuo mažens. Vėlgi, tiksli fobijos psichologija nėra aiški, tačiau galimų to variantų – daugybė.
Arachnofobija gali kilti dėl nepastovaus vorų judėjimo arba evoliucinio atsako, kurį sukelia mūsų sąveika su jais. Yra teigiančių, kad tai – sąlygojimo rezultatas, nors naujausi tyrimai, rodantys, kad ši baimė yra genetinė, šią idėją paneigia.
Mažos uždaros erdvės baimė
Penktoje vietoje – klaustrofobija arba baimė būti mažoje uždaroje erdvėje. Keturiolika procentų žmonių teigė, kad to bijo labai, o 29 procentai sakė, kad bijo šiek tiek.
Tyrimas rodo, kad žmonės, kurie savo asmeninę erdvę projektuoja toli nuo savo kūno, dažniau patiria klaustrofobiją. Tai galimai susiję su iškraipymais suvokime.
Įdomu tai, kad ši fobija gali turėti priešingą poveikį aukščio baimei, kai žmonės pervertina vertikalius atstumus. Klaustrofobiški žmonės gali neįvertinti horizontalių atstumų.
Pelių baimė
Musofobija užima šeštą vietą: 9 procentai žmonių pelių bijo labai, o 17 procentų – šiek tiek.
Yra tikrai mažai šios fobijos tyrimų. Tačiau kai kurios teorijos, aiškinančios jos priežastį, apima sąlyginio reflekso atsaką, kuris sustiprėja, kai žmones išgąsdina pelės pasirodymas.
Tai taip pat gali būti susiję su pasąmone, nes dalis žmonių peles sieja su jų galimai nešiojamomis ligomis. Tikriausiai nepadeda ir tai, kad pelės, žiurkės ir kiti graužikai dažnai TV laidose ir filmuose pasirodo tam, kad išgąsdintų personažus.
Adatos ir injekcijos baimė
Jei bijai injekcijų, tu ne vienas. Aštuoni procentai apklaustų žmonių adatų bijo labai, o 16 procentų – šiek tiek.
Kartais vadinama tripanofobija arba tiesiog adatų fobija, ji apima švirkštų, adatų ir injekcijų baimę. Tai nebuvo pripažinta kaip fobija iki 1994 m., tačiau nuo tada pateikta ne viena teorija apie šios baimės priežastį.
Kai kurie mano, kad priežastis gali būti genetinė, susijusi su mūsų tolimų protėvių baime patirti durtines žaizdas. Pati injekcijos aplinka, paprastai ligoninė arba kita gydymo įstaiga, gali padidinti šį nerimą.
