1957 metais, kovo 25 dieną Romoje Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Liuksemburgo, Olandijos ir Vakarų Vokietijos atstovai pasirašė sutartį, kuria buvo įkurta Europos ekonominė bendrija, kuri vėliau išaugo į neeilinį šalių susibūrimą – Europos sąjungą.
Politinės sąjungos nebuvimas
Europarlamentaras Petras Auštrevičius teigia, kad šiuo metu ES kylančius iššūkius galima skirstyti į dvi dalis: vidinius ir išorinius. Vienu svarbiausiu vidiniu iššūkiu europarlamentaras įvardina tikros politinės sąjungos nebuvimą.
„Visos ES problemos kyla ne iš pačios sąjungos, bet iš vidinių ir išorinių iššūkių dvilypio poveikio. Kalbant apie vidinius iššūkius, reikia pripažinti, kad organizacijos narės, turinčios vieną valiutą, nebuvo pasiruošusios tokioms ekonominėms ir finansinėms problemoms, su kuriomis susidūrė. Antrą problemą aš paminėčiau socialinis ekonominis nevienodumas tarp valstybių narių. Ir atrodo, kad praėjo daugiau, nei 10 metų, bet atotrūkiai išlieka. O trečiasis, aš manau, kad ES neturi tikros politinės sąjungos. Ir jos trūkumas trukdo priimti savalaikius, kartais skausmingus, bet skubiai reikalingus sprendimus“, - teigia P.Auštrevičius.
Išorinės problemomis europarlamentaras įvardina sąjungos aplinkinę nestabilumą. „Matome nesaugią kaimynystę. Iš 16 sąjungą supančių valstybių, nei 11 turi socialinių, ekonominių, karinių konfliktų, vidaus nestabilumo reiškinių. ES yra apsupta nestabilumo. Ir kylančios iš to pasekmės – kaip migracija, terorizmas ir panašūs dalykai“, - problemas įvardina europarlamentaras P.Auštrevičius.
„Ir anksčiau Europos sąjunga nebuvo vienoda, tačiau dabar tas nevienodumas labai išsiskyrė ir jis skelia sąjungą į dvi dalis“, - sako P. Auštrevičius.
Tačiau paklaustas, ar Europos sąjungai lemta sugriūti, europarlamentaras sako, kad tikisi, jog tai neįvyks, nes įdirbio daug, o kartu visada geriau, nei atskirai. „Klausimas, kaip pati ES reaguos į susiklosčiusią situaciją. Aš turiu vilčių, kad ne, nes per 60 metų buvo pakankamai progų įsitikinti, kad veikimas kartu ir solidarumas yra išeitis, o ne problema. Ir veikimas kelioms valstybėms grupėje, ar tarpusavyje jokiu būdu nekompensuoja to bendro veikimo. Vis dėl to bendras ES projektas įrodė savo gyvybingumą ir tereikia tobulinti kai kuriuos aspektus, bet jis nėra pakeičiamas“, - tv3.lt naujienų portalui sako Europos parlamento narys Petras Auštrevičius.
Gilėjanti vienybės stoka
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas taip pat teigia, kad vienybės stoka yra esminė ES problema.
„Tai gerai liudija ir faktas, kad nėra garantijos, jog vykstančiame Romos deklaracijos minėjime visų šalių vadovai pritars simboliniam gestui. Tiek lenkai, tiek graikai prieštarauja dėl savo sumetimų. Turime ir Didžiąją Britaniją, kuri iš viso neprisijungs prie šitos deklaracijos, nes jau kalba apie išstojimą. Tai mes matome tokius deintegracinius procesus viduje. Kita vertus yra ir išorės iššūkiai: nestabili situacija JAV, Rusijos agresyvumas, pabėgėlių krizė, islamo radikalizmas ir jo keliamos saugumo problemos. Tai jie tik rimčiau atrodo šalia ekonominio augimo stagnacijos visos sąjungos mastu. Tai yra tie iššūkiai, kuriuos ES reikės išspręsti, jei ji nori gyvuoti toliau“, - situaciją vertina politologas.
Taip pat politologas tikina, kad Lietuvai ES buvo kaip nacionalinio saugumo objektas, kuris tarp sąjungos lyderių nesančios šalims ir buvo esminė priežastis prisijungti prie organizacijos.
„Mums Europos sąjunga yra labai reikšminga. Ir galbūt reikšmingesnė nei Lenkijai, Čekija, Slovakijai, Vengrijai, Rumunijai. Kurios nėra tokiose padidintos geopolitinės rizikos zonose, kuriose esame mes su Latvija ir Estija. Mums nuo pat pradžių ėjimas į ES buvo didžiąja dalimi, nacionalinio saugumo projektas. Mūsų vienintelis langas į Vakarus buvo Europos integracija. Analogiškai galime matyti ir Suomiją, kuri viena iš Skvandivijos šalių yra labiausi įsiintegravusi į ES“, - sako L.Gudžinskas.
Tačiau, anot pašnekovo, ne tik mažosios sąjungos šalims reikia šios bendrystės. „Iš Vokietijos, Prancūzijos pusės, kurie yra pagrindiniai Europos integracijos varikliai, jiems šitas projektas yra gyvybiškai būtinas ir svarbus. Ne tik dėl ekonominių dalykų, turint omenyje, kad ES yra vidaus rinka ir atviras prekių kapitalo ir asmenų judėjimo darinys. Tai labai smarkiai pagyvino šitų šalių ekonomiką. Yra ir politinio stabilumo veiksnys. Prieš 60 metų, kai buvo įsteigtos Europos ekonominės bendrijos, tai esminis motyvas buvo politinis“, - tv3.lt naujienų portalui pasakoja pašnekovas.
Vargu, ar atsiras politinės valios?
Politologas, vertindamas tolimesnį ES scenarijų teigia, kad viskas priklausys nuo pasirinktos bendros ateities scenarijaus. „Reikia žiūrėti, kokios yra Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos. Bent dabar, ką mes matome, tai buvo susitikę Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos vadovai, jau be Lenkijos ir Didžiosios Britanijos, jos labai stipriai ir tvirtai pareiškė savo norą tęsti ir gilinti integraciją. Plečiant ją gynybos, kovos su nusikalstamumu, socialinės apsaugos ir mokesčių srityse. Pavyzdžiui ir Angela Merkel sako, kad vienintelis kelias yra ėjimas į priekį. Šitos šalys supranta, kad tik veikiant bendrai galima tuos iššūkius įveikti. Tik vargu, ar visai ES atsiras politinės valios tuos iššūkius įveikti“, - teigia L. Gudžinskas.
Trapus ir ES išsaugojimo likimas, tikina politologas. „Visko tikrai gali būti. ES nėra duotybė kaip laisvė ar demokratija, viskas gali keistis. Technologijų amžiuje tos taisyklės gali kur kas labiau trapesnės, nei mes įsivaizduojame. Mes negalime atmesti ir karo galimybės. Bet ką galime vienaip ar kitaip matyti, raminantį dalyką – išliekanti Vokietijos lyderystė. Ir čia jau bus mūsų pozicija – ar mes norime prie to prisidėti, ar ne. Aišku, labai daug lems Prancūzijos rinkimai, kandidatė į prezidentus ir jos apsilankymai Maskvoje, kelia susirūpinimą. Jei ji laimėtų rinkimus, veikiausiai neigiamo scenarijaus galimybė išaugtų. Yra daug trapių dalykų“, - pasakoja pašnekovas.
Tačiau panikuoti politologas nesiūlo. Anot jo, sąjungos trapumas buvo įprastas viso formavimosi metu.
„Tačiau kita vertus, visa ES visą laiką taip vystėsi. Ne vieną kartą ji galėjo jau griūti. Vystymasis niekada nebuvo vienareikšmiškai į priekį ir tiesiai. Jis visada buvo toks, kad žengia vieną žingsnį į priekį, o tada du atgal. Bet daug yra pasiekta ir dabar greitai to atsisakyti būtų sudėtinga“, - sako politologas L.Gudžinskas.
