Tokią dovaną savo gimtadienio proga praėjusiais metais gavo „Ąžuolų vilos“, esančios Kazlų Rūdos savivaldybėje, Didžiųjų Zariškių kaime, įkūrėja Eglė.
Ji savo gimtadienį šventė spalio 26 dieną, o jau lapkričio 1-ąją į jos kiemą pirmą kartą atvyko karvė Pienė.
Eglė sutiko karvės, gautos dovanų, istorija pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Poreikis turėti karvę atsirado įsikūrus sodyboje
Pradėjus kalbėtis su Egle apie tai, iš kur atsirado tokia didelė meilė gyvūnams, kad netgi sulaukė karvės dovanų gimtadienio proga, ji pradėjo juoktis – potraukis karvėms atsirado jau suaugus.
Anot jos, pirmasis gyvūnas, kuris sulaukė ypatingo jos dėmesio, buvo žirgai, kuriuos nuo mažų dienų pašnekovė idealizavo.
„Kiek save atsimenu, tiek jie man buvo svarbūs. Kai išmokau laikyti pieštuką, aš juos piešiau, kai skaitydavau žurnalus, tai išsikirpdavau visokias iškarpas su jais.
Man netgi visi sakydavo, kad labai lengva būdavo man lauktuves iš užsienio vežti, nes pakakdavo nupirkti žirgo statulėlę, o jos man tikdavo ir patikdavo“, – šyptelėjo Eglė.
Ji pridėjo, kad tik suaugus, įsikūrus gyventi sodyboje ir pamažu į ją pradėjus atsivežti tai vienų, tai kitų gyvūnų, atsirado noras auginti karves.
„Karvių poreikis atsirado tada, kai nebe pirmus metus gyvenome sodyboje. Pirmiausia pas mus atsidūrė vištos, tada žąsys, antys, triušiai, avys, ožkos, žirgai, o po to jau norėjosi turėti lietuvišką ūkio gyvūną – karvę.
Tada pradėjau žiūrėti į karves ne į kaip naudos davėją, bet kaip į augintinį, kuris norėtų kontakto su žmogumi, būtų glostomas, šukuojamas, laikomas edukaciniais tikslais“, – atskleidė ji.
Per gimtadienį dovanų gavo karvę
Atsiradus norui savo valdose auginti karvę, Eglė pamažu pradėjo jomis domėtis. Paaiškėjo, kad tai – gana specifinis gyvūnas.
Pašnekovė pasakojo, kad socialiniuose tinkluose ėmė sekti įvairius puslapius, kuriuos sukūrė karvių augintojai, o vėliau, kaip pati pasakojo, likimas suvedė ją su žmogumi, padovanojusiu jai karvę.
„Kas man ją padovanojo, išduoti negaliu, nes tas žmogus norėjo likti paslaptyje. Dabar jis jau artimasis, o tuo metu, kai kalbėjomės apie karvę, tai buvo pirmoji mūsų pažinties diena.
Draugė atsivežė tą žmogų pas mus į namus susipažinti ir papasakojau, kad noriu karvės. Tas žmogus turėjo truputėlį patirties su šiais gyvūnais. Jis man pasakė, kad skelbime matė labai fainą karvę, o aš jam pasakiau, kad jei tik turėčiau dabar tuos pinigus, aš ją nusipirkčiau“, – pasakojo ji.
Šis pasakymas pro žmogaus, Eglei padovanojusio karvę, ausis nepraslydo. Ji pasakojo, kad dabar jau artimas žmogus pasakė, kad jei tik Eglė priimtų šią dovaną – jis jai padovanotų karvę.
Pašnekovė juokėsi ir sakė, kad jau tą pačią dieną jie nuvyko apžiūrėti karvės, o po savaitės ji buvo parsivežta į namus.
Pasiteiravus Eglės, kokį vardą suteikė karvei, ji paaiškino, kad šis gyvūnas vardą įgauna vos gimęs:
„Įprastai, jeigu žmogus laiko karvę ne pardavimui, tai jis jai suteikia vardą jau gimus. Ta karvė buvo Pienė ir mes tą vardą palikome. Ji buvo tokios kreminės spalvos, išskirtinė, graži, gauruota.“
Karvės Pienės istorija baigėsi liūdnai
Nors karvei pasiekus Eglės namus visi labai džiaugėsi, vis tik ši laimė netruko ilgai. Eglė pasakojo, kad karvei ilgai išgyventi pas juos nepavyko.
„Buvo taip, kad aš savo tvarte nukabinėdama kalėdines dekoracijas nukritau, išsisukau koją, dėl to vėliau kurį laiką karvę prižiūrėjau ne aš pati, o kiti žmonės. Tad žmonės paliko prie tos karvės atvežtą miltų maišą ir ji papuotavo... Karvėms labai pavojingos tokios puotos.
Ji visa išsipūtė, užsikišo tokios knygenos jos viduje ir, nepaisant viso veterinaro gydymo, vaistų, mums nepavyko jos išgelbėti. Ji mirė man ant rankų... Čia buvo didelis gedulas, šokas, labai daug ašarų kainavo“, – liūdna Pienės istorija pasidalijo ji.
Dabar augina ne vieną karvę
Tuometinį Eglės ir jos šeimos skausmą labai gerai matė pašnekovės mama. Eglė pasakojo, kad stebėdama šį liūdesį šeimoje, jos mama nusprendė pagelbėti dukrai.
„Po to mano mama, kai pamatė, kaip visi pergyvename, pasakė, kad kai jausimės geriau, kai sustiprėsime, išsirinkčiau naują karvę ir ji man ją padovanos.
Išsirinkome Lietuvos žaląją karvytę, ji tuose namuose buvo vadinama Žalute, jai tuo metu buvo devyni metai. Moteriškė pardavinėjo karvę, nes fiziškai jau nebegalėjo ja rūpintis.
Kai jos dukra pamatė, kad mes ieškome karvytės, ji man surašė praktiškai visą tos karvės CV su nuotraukomis, filmuota medžiaga, pasakė, kad gal mums ji nebus graži, gal per paprasta, bet kadangi mes beveik kaimynai, iš tos pačios savivaldybės, tai sėdome su drauge į automobilį, nuvažiavome, ji mums tiko, patiko, – nusprendėme ją pirkti“, – šyptelėjo Eglė.
Parsivežus naująją gyventoją į namus Eglės šeima jai suteikė naują vardą – pavadino karvę Laume. Taip pat Eglė šyptelėjo, nes atvykus Laumei jos namus aplankė dvigubas džiaugsmas: „Ji atvyko besilaukianti, tad mes vietoje vienos karvės gavome dvi.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
