Sveiki atvykę į 2021 metų Europą. Prabėgo dešimtmetis nuo 2010-2011 metų skolų krizės, pareikalavusios mažiausiai dešimties vyriausybių atsistatydinimo. Kai kas išliko po senovei, tačiau daug kas per tą laiką pasikeitė. Savo įžvalgomis apie galimą ateities scenarijų „The New York Times“ dalijasi profesorius Nialas Fergusonas.
Euras vis dar tebėra vieninga visos Europos valiuta, tačiau banknotai ir monetos beveik nebenaudojami, dauguma atsiskaitymų vykdoma elektroninėje erdvėje.
Savo ruožtu Briuselis neteko politinės svarbos ir perleido vaidmenį Vienai. Anot jaunatviškos Austrijos kanclerės Marshkos Radetzky tokie pokyčiai daug geriau atspindi daugiatautės Europos veidą, kurią nemaža dalimi formavo Habsburgų dinastija.
Vokietija džiaugiasi pertvarkomis, nes ji niekada nebuvo itin laukiamas svečias Belgijoje, tuo tarpu Austrijoje vokiečiai jaučiasi it namie.
Pietiniai sąjungos pakraščiai vis dar kenčia nuo didžiulio nedarbo. Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje nedarbo lygis perkopė 20 proc. ribą. Vis dėlto 2012 metais sukurta fiskalinio federalizmo sistema leidžia kontroliuoti šių valstybių išlaidas ir pumpuoti lėšas iš šiaurinių kaimynių.
Pietiečiai susitaikė su savo padėtimi kaip, kad anksčiau tai padarė Rytų vokiečiai. Penktadalis Pietų regiono gyventojų yra vyresni nei 65 metų amžiaus, o ketvirtadalis – bedarbiai, tad žmonės turi daug laiko mėgautis paprastais gyvenimo džiaugsmais. Dviejų greičių Europa puikiai pasitarnavo šešėlinei ekonomikai, daugelis pietinių valstybių gyventojų nelegaliai darbuojasi sodininkais, kambarinėmis ir auklėmis šiaurinių kaimynų ūkuose, o pastarieji džiaugiasi antraisiais namais šiltuosiuose kraštuose.
Jungtinės Europos Valstijos (JEV) per dešimtmetį sugebėjo pritraukti naujų narių. Latvija ir Lietuva, sekdamos kaimyninės Estijos pavyzdžiu, pagaliau prisijungė prie piniginės sąjungos. Tą patį padarė ir Lenkija, vadovaujama buvusio užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio.
Naujosios euro zonos narės tapo Europos ekonominiu varikliu. Investuotojai noriai renkasi šias valstybes dėl žemų mokesčių ir sąlyginai pigios darbo jėgos.
Visgi ne visiems pavyko išsilaikyti Jungtinėse Europos Valstijose. Ketvirtą kadenciją pradedantis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas, nepaisant euroskeptiškų nuotaikų, nusprendė surizikuoti ir surengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje. 59 proc. gyventojų nusprendė balsuoti už pasitraukimą iš Sąjungos. Toriai perėmė absoliučią daugumą bendruomenių rūmuose. Karalystė išsilaisvino iš Briuselio pančių, tad nuo šiol ją itin pamėgo kinų investuotojai, kurie mato šioje saloje ne tik verslo, bet ir gyvenimo galimybes. Naujuosius Kinijos turtuolius žavi britiškos aristokratijos paveldas.
Tam tikra prasme toks federacijos modelis paglostytų jos kūrėjų širdis. Sąjungos branduolį sudaro frankogermanai. Šeštojo dešimtmečio herojai Jeanas Monnetas ir Robertas Schumanas būtų laimingi dėl tokios evoliucijos. Visgi 2021 metų JEV ženkliai skiriasi nuo Europos Sąjungos, kuri pradėjo byrėti 2011 metais.
Simboliška, kad sąjungos griūtis prasidėjoVvakarų civilizacijos lopšyje – Atėnuose ir Romoje. George'as Papandreou ir Silvio Berlusconi tapo vienomis pirmųjų, tačiau tikrai ne paskutinėmis euro prakeiksmo aukomis. 2010 metais tarp euro zonos valstybių pradėjus sklandyti finansiniam nerimui, griūtis nusinešė Olandijos, Slovakijos, Belgijos, Airijos, Suomijos, Portugalijos ir Slovėnijos vyriausybes. Tai, kad per 18 mėnesių žlugo devynios vyriausybės, kėlė baimę daugeliui valdančiųjų.
Euras tapo vyriausybių žudiku. Be to vieninga valiuta iššaukė nemažą populizmo bangą. Europoje politinius dividendus pradėjo krautis tokios partijos, kaip olandų laisvės partija arba tikrieji suomiai. Belgija susidūrė su valstybės skilimo grėsme, tuo tarpu Europos Sąjungos valdymo institucijos nesugebėjo priimti efektyvių sprendimų.
Visi klausė, kas bus toliau? Atsakymas aiškus. Po 2011 lapkričio 20 dienos rinkimų iš savo posto pasitraukė Ispanijos premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero. Pralaimėjimas buvo toks skaudus, kad per kitus rinkimus premjeras net nebesiekė būti perrinktas.
Bloga lemtis laukė ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, kuris ateinančių metu balandį ruošėsi naujiems rinkimams.
Tų metų lapkritį visų galvose kirbėjo klausimas, ar taip sunkiai kurta piniginė sąjunga išsilaikys. Daugelis ekspertų buvo įsitikinę euro žlugimu. Įtakingas Niujorko universiteto profesorius Nourielis Roubini ne kartą teigė, kad Graikijai ir Italijai teks pasitraukti iš euro zonos.
Vis dėlto taip nenutiko ir vieningos valiutos sąjunga išgyveno sunkius laikus. Jeigu valstybės būtų pasitraukusios iš sąjungos, tuomet spekuliantai būtų nukreipę savo žvilgsnius į jų bankus, o tai savo ruožtu pastatytų pabėgėles į dar keblesnę padėtį. Vos per vieną naktį visi jų bankai ir pusė nefinansinių korporacijų būtų tapusios nemokiomis. Skoliniai įsipareigojimai eurais ir pajamos drahmomis bei liromis pribaigtų pietiečių ekonomikas.
Biudžeto deficito kamuojančioms valstybėms grįžimas prie senųjų valiutų būtų reiškęs dar didesnes išlaidas, papildomas finansavimas taptų neįsivaizduojamu, tad liktų vienintelė išeitis – pinigų spausdinimas. Šalys patirtų, ką reiškia skaudi infliacijos spiralė, kuri nusvertų bet kokius devalvacijos teikiamus privalumus.
Dėl šių priežasčių niekada netikėjau euro zonos žlugimu. Visada maniau, kad euras išgyvens, tačiau pati Sąjunga patirs reikšmingų pokyčių. ES neturėjo mechanizmo, kuris leistų tokioms valstybėms kaip Graikija palikti piniginę sąjungą, tačiau Lisabonos sutarties 50 straipsnis numatė pasitraukimo iš ES galimybę. Būtent taip ir pasielgė Jungtinė Karalystė.
Britanijai nusišypsojo sėkmė. Dėl asmeninės Tony Blairo ir Gordono Browno nesantaikos Jungtinė Karalystė 1997 metais neprisijungė prie piniginės sąjungos, o tai padėjo šaliai išvengti ekonominės nelaimės prasidėjus euro zonos krizei.
Fiskaliniu požiūriu Britanija 2011 metais atrodė tik šiek tiek geriau nei pietinės euro zonos šalys. Narystė monetarinėje sąjungoje drauge su milžinišku bankiniu sektoriumi būtų pavertusi Jungtinę Karalystę į aštuonis kartus padidintą Airiją. Vietoj to Anglijos centrinis bankas galėjo sau leisti vykdyti agresyvią ekspansinę politiką. Nulinės palūkanų normos, kiekybinis monetarinis palengvinimas ir devalvacija sumažino ekonominius skausmus.
Davidui Cameronui pradėjus eiti ministro pirmininko pareigas buvo kilusios kalbos apie galimą Jungtinės Karalystės subyrėjimą. Vis dėlto finansų krizė atšaldė škotų norą siekti savarankiškos valstybės.
2013 metų balsavimo rezultatai Airijoje galėjo prisisapnuoti tik pačiame baisiausiame Airių nacionalisto sapne. Airių rinkėjai išmainė JEV taupymo priemones į klestėjimą bendroje Jungtinėje Karalystėje. Didžioji Britanija ir Airija vėl šventė susivienijimą, o naujuoju airių šūkiu tapo: „Geriau jau britai nei Briuselis“.
Kitas aspektas, kurio niekas nesitikėjo 2011 metais, įvykiai Skandinavijoje. Danai ir švedai įkvėpti suomių nacionalistų atmetė Vokietijos planą gelbėti skęstančią Pietų Europą ir jungtis prie JEV. Energetiniais ištekliais besididžiuojanti Norvegija pasiūlė likusioms skandinavų tautoms įkurti Šiaurės lygą. Pasiūlymas buvo priimtas itin entuziastingai.
Prasiskolinusių valstybių gelbėjimo planas ne itin palankiai vertinamas ir pačioje Vokietijoje. Tačiau priešingai nei Vengrijoje ar Olandijoje, bet kokie nacionalizmo daigai buvo tuoj pat užgniaužiami apkaltinant neonacizmo propagavimu.
Angelos Merkel pralaimėjimas 2013 metų rinkimuose niekieno nenustebino. 2012 metais vokiečius sukrėtė bankinės sistemos krizė. Kanclerės sprendimas mokesčių mokėtojų pinigais išpirkti bankrutuojančius bankus įsiutino tautą. Viešoji nuomonė pakrypo į akcijos „Užimk Frankfurtą“ pusę.
Nepaisant pokyčių valdžioje, valdančiaisiais tapę socialdemokratai, vykdė dar aktyvesnę proeuropinę politiką. Būtent socialdemokratai ir iniciavo fiskalinės sąjungos įkūrimą, kurios būstinė buvo įsteigta Vienoje.
Tie patys socialdemokratai džiugiai sutiko žinią apie Jungtinės Karalystės ir Skandinavų išdavystę. Savo ruožtu jie įtikino likusias 21 valstybę jungtis prie Federacinių Jungtinės Europos Valstijų. Naujoji sutartis pasirašyta 2014 metais Potsdame. Drauge su senbuvėmis į naują Europos kūrinį buvo priimtos Bosnija, Kroatija, Makedonija, Juodkalnija, Kosovas ir Serbija, tad JEV skaičius išsipūtė iki 28 narių. Po Flandrijos ir Valonijos skilimo šis skaičius ūgtelėjo iki 29.
Vokiečiai palaimino naujojo Europos Centrinio Banko vadovo Mario Draghi kandidatūrą. Pastarasis 2011 metų lapkričio pradžioje pradėjo eiti naujas pareigas ir jau po keleto savaičių pradėjo netiesioginį Italijos bei Ispanijos obligacijų išpirkimą. Naujojo ECB vadovo ryžtingumas labai greitai užbaigė Europos skolų krizę ir suteikė bankui paskutinės vilties skolintojo mandatą.
Anot paties M. Draghi: „Euras gali būti išgelbėtas tik įjungus pinigų spausdinimo mašinas“.
Nors daugelis to laukė, tačiau 2012 metais euras nežlugo, 2021 metais šią valiutą naudojo daugiau valstybių nei kada nors iki tol.
Per tą laikotarpį Ukraina pradėjo derybas dėl narystės JEV. Vokiečių entuziazmas dėl naujosios Jaltos sutarties tryško per kraštus. Europa ir Rusija iš naujo dalijosi įtakos sferomis. Vokiečiai juokavo: „Rusai gali pasilikti savo naftos ir dujų vamzdžius tol, kol Juodosios jūros paplūdimiai bus mūsų“.
2011 metais dar buvo tikinčiųjų, kad Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai artėja prie šviesios demokratijos eros, deja, 2021 metais teko pamiršti šias viltis.
2012 metų įvykiai sukrėtė ne tik Europą, bet ir visą pasaulį. Izraelio ataka prieš Irano branduolinius objektus arabų kraštuose įžiebė įniršį. Iranas surengė atsakomąjį smūgį, pasitelkdamas sąjungininkus Gazos ruože ir Libane.
JAV eilinį kartą neprieštaravo Izraelio veiksmams ir stengėsi nedalyvauti aktyviuose karo veiksmuose, tačiau tuo pat metu teikė palaikymą. Kuomet Irano pajėgos paėmė įkaitais visą JAV karo laivyną, prezidento Baracko Obamos šansai būti perrinktam antrai kadencijai sumažėjo iki minimumo.
Turkija nusprendė palaikyti Iraną, šis žingsnis sunaikino Atatiurko pastangas sukurti pasaulietišką musulmonų valstybę. Egipte valdžią perėmė musulmonų brolija, kuri labai greitai sulaužė taiką su kaimyniniu Izraeliu. Jordanijos karaliui neliko nieko kito tik pasekti kaimynų pavyzdžiu. Saudo Arabija negalėjo remti Izraelio, tačiau tuo pat metu ji vengė palaikyti branduolinį Iraną. Izraelio izoliacija tapo akivaizdi.
Teko įsikišti Europai, nes vokiečiai itin bijojo, kad Izraelis nenuspręstų panaudoti savo branduolinės ginkluotės. Duodamas interviu „Al Jazeera“ televizijai naujasis ES prezidentas Karlas von Habsburgas taikliai pastebėjo: „Mes nerimaujame dėl naftos kainų šuolio, tačiau dar labiau baiminamės dėl galimos radiacijos mūsų pamėgtuose Izraelio paplūdimiuose.“
Žvelgdamas atgal į pastaruosius dešimt metų, K. von Habsburgas turi kuo didžiuotis. Euras išgyveno, o prieš šimtmetį subyrėjusi Habsburgų imperija pakilo tarsi feniksas iš pelenų ir įgijo JEV pavidalą.
Tuo tarpu britai ir skandinavai naują sąjungą iki šiol pašaipiai vadina Šventąja Vokietijos Imperija.
