Gyvendama Kaune, dėdės šeimoje, Genovaitė ne tik baigė mokyklą, bet ir patyrė nuoširdžią globą. Tai leido jai pajusti ne tik šeimos šilumą, bet ir meno pasaulio dvasią.
Kur gimsta meilės derlius ir branda
Genovaitė Juškienė gimė 1925 metų rugsėjo 12 dieną Pakritižio kaime, šalia Raguvos. Augo šeimoje kartu su penkeriais metais jaunesne seserimi Bronislava.
Genovaitė santuokoje su Mykolu susilaukė dukters Zitos ir sūnaus Alvydo, gyveno savo gimtinėje, ūkininkavo 60 arų ploto žemės sklype. Jaunystėje mokėsi siuvėjos amato, tad sukneles, užuolaidas ir kitus namų apyvokos daiktus siūdavosi pati.
Daug vasaros atostogų čia praleido ir Genovaitės anūkai, Zitos dukra Kristina bei Alvydo sūnus Renaldas. Sunkus išbandymas Genovaitei teko, kai sulaukusi 80-ies metų tapo našle. Tačiau artimųjų palaikymas padėjo jai įveikti šį skausmą.
Pastaruosius septynerius metus močiutė gyvena pas dukrą Zitą Panevėžyje, o vasaromis persikelia į anūkės Kristinos sodybą Kaubariškyje, kur mėgaujasi artimųjų draugija.
Pozityvumo ir išminties mokykla
G. Juškienės anūkė Kristina ir jos vyras Mindaugas dalijasi šiltais prisiminimais ir gyvenimo su močiute patirtimi. Kristina džiaugiasi, kad būti šalia ilgaamžės močiutės – didelė dovana.
Ilgaamžė visus moko nuoširdumo, geraširdiškumo ir pagarbos aplinkiniams. Ji nuolat šypsosi ir spindi pozityvumu, o močiutės kruopštumas, dėmesys detalėms ir pamaldumas yra brangiausios savybės.
„Rodos, kol ji gyva ir meldžiasi, tol viskas ir mums visiems šeimos nariams sekasi“, – pasakoja anūkė Kristina.
Močiutės kasdienybė, pasak Kristinos, yra gana ritmiška. Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį, ji skiria mezgimui – mezga kojines ir pirštines, kurias mėgsta dovanoti. Taip pat ji nuolat domisi naujienomis, seka įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, labai gaili vargstančių.
Šimtametė laikosi mitybos režimo, valgo tam tikromis valandomis ir labiausiai mėgsta tradicinę lietuvišką virtuvę.
Senolė su šeima dalijasi ir savo gyvenimo išmintimi. Ji skatina pamaldumą, įpareigoja laikytis šventinių tradicijų, moko etiketo prie stalo, mandagumo.
Visada vertina kitų žmonių aprangą, komentuoja, pagiria ar sukritikuoja, pataria. O artimiesiems visada įdomu gyvai išgirsti įvairius pasakojimus iš praeities apie svarbius istorinius įvykius, jos gyvenimą, juokingus nutikimus šeimoje.
Raguvos veidas per šimtmetį
Vaikystė Raguvoje kupina ne žaidimų, o sunkaus darbo, Genovaitės atmintyje išliko kaip šiltas ir vertingas laikotarpis.
Jos tėvelis, ilgus metus dirbęs pašto skyriaus viršininku, vėliau su mama pradėjo ūkininkauti penkių hektarų žemės plote. Jau nuo mažens Genovaitė turėjo tėvams padėti – būdama vos devynerių ganydavo šeimos karves ir avis.
„Nuo pat vaikystės privalėjau būti darbšti. Nebuvo laiko ir galimybių pramogoms“, – atvirauja močiutė.
Per ilgą gyvenimą raguvė matė, kaip keitėsi jos gimtinė ir apylinkės. Anksčiau kaimas, apsuptas dirbamų laukų, gyveno iš žemės ūkio, o visi darbai buvo atliekami rankomis. Žmonės keliaudavo pėsčiomis ar arkliais, o namai dažniausiai buvo statomi mediniai. Vaikystėje nebuvo nei elektros, nei kitų patogumų.
Šiandien Genovaitė stebi visai kitokį vaizdą. „Nebepamatysi arklio, ariant dirvą, kaip ir nebepamatysi to, kad kažkas keliautų juo pakinkytame vežime“, – pasakoja ji.
Moderni technika pakeitė žemės ūkio ir susisiekimo būdą, o Raguvoje iškilo daug mūrinių namų. Be to, anot ilgaamžės, pokyčiai palietė ne tik gamtą, bet ir žmonių santykius bei gyvenimo būdą.
Nuo karo iki laisvės
Gilias žymes Genovaitės atmintyje paliko ir istorijos įvykiai. Ji su liūdesiu prisimena karo metus, kai teko matyti daug sužeistų ir žuvusių kaimynų bei karių.
„Puikiai pamenu vieną žydų šeimą, kuri turėjo savo parduotuvę, su jais artimai bendraudavau. Deja, netoli namų buvo nužudyti ne tik jie, bet ir daugelis kitų apylinkėse gyvenusių žydų“, – prisimena močiutė. Baimė lydėjo kasdien, bet žmonės privalėjo padėti tiems, kurie priešinosi okupacijai.
Nors Genovaitės šeima nebuvo turtinga ir todėl išvengė trėmimų, šis likimas palietė jos dėdę, žymų dailininką Joną Mackevičių. Baimindamasis tremties, jis su šeima emigravo į Šveicariją ir ten praleido likusį gyvenimą.
Genovaitė su dideliu džiaugsmu prisimena, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. „Labai džiaugėmės, kad turime žodžio laisvę, o jaunimas gali laisvai keliauti po pasaulį. Džiaugiuosi matydama kitokią, laisvą Lietuvą“, – sako ji.
Dėdės Jono Mackevičiaus dovana
Su ypatinga šiluma G. Juškienė kalba apie savo dėdę J. Mackevičių. „Kiek pamenu, nuo pat mažens matydavau dėdę nuolat tapantį, taip pat jis meno mokė ir kitus, dėstytojavo. Dėdė buvo išsilavinęs, bet labai paprastas ir nuoširdus“, – pasakoja Genovaitė.
Be to, dėdė Jonas ir jo šeima turėjo didžiulę įtaką Genovaitės gyvenime. Gyvendama pas juos Kaune, ji baigė mokyklą ir gavo neįkainojamą palaikymą.
„Pas dėdę gyvenau kaip savo namuose. Visada jaučiu didelį dėkingumą dėdės šeimai. Dėdės dukra norėjo, kad aš išmokčiau kokio nors amato, net pykdavo, kad tiek daug laiko skiriu buities darbams.
Ir nors vėliau privalėjau grįžti į tėviškę, nes tėvams buvo reikalinga mano pagalba namuose, iki šiol prisimenu laiką, praleistą kartu su dėdės šeima.
Jaučiau dėdės palaikymą ir begalinę jo meilę. Niekada mūsų su seserimi Bronyte nepamiršdavo, sveikindavo švenčių proga, atsiųsdavo puošnių suknelių, kitų dovanų“, – kalbėjo G. Juškienė.
Menu alsuojantys namai
Nors Genovaitė nesilankydavo J. Mackevičiaus parodose, menas ją supo nuolat.
„Dėdės namuose nebuvo jokios laisvos tuščios erdvės, visur buvo pilna paveikslų, tapybos reikmenų“, – sako ji ir prisimena, kaip dėdė pasakodavo, jog būdamas dar mažas pirmuosius savo paveikslus kurdavo ne tapydamas, o dėliodamas elementus iš prisirinktų mažų akmenėlių.
Genovaitė dažnai stebėdavo, kaip gimsta jo paveikslai, o kartais net ir pati pozuodavo: „Kai kada tapydamas prašydavo manęs papozuoti, Šv. Mergelės Marijos paveiksluose vaizduodavo tam tikras mano kūno detales, mano rankas, drabužius.“
Dėdė Jonas mėgo ryškias spalvas, jūros vaizdus, o daugelį savo kūrinių nutapė gyvendamas Italijoje, Kaprio saloje. Jis taip pat kūrė šventus ir istorinius darbus, kurių dalis puošia bažnyčias ir muziejus. Tačiau labiausiai Genovaitei įsiminė kūrinys „Flora“, puošęs jų namo, buvusio dėdės vasarnamio, svetainės lubas.
Darbas ir tikėjimas
Paklausta apie ilgaamžiškumo paslaptį, šimtametė šypsosi ir sako, kad tai – ne vienas dalykas. „Daug judėdavome, nes visus fizinius darbus ūkyje atlikdavome patys“, – pasakoja ji.
Didžiąją gyvenimo dalį Genovaitė su šeima maitinosi tuo, ką užsiaugindavo patys. Jų pagrindinis maistas buvo savos daržovės ir vaisiai, gaminiai iš pieno ir krosnyje kepta duona.
Parduotuvėse jie lankydavosi itin retai, dažniausiai tik prieš svarbias šventes. G. Juškienė iki šiol labai mėgsta lietuviškos virtuvės patiekalus – cepelinus ir balandėlius.
Tačiau fizinis darbas ir sveika mityba tėra viena paslapties dalis. Kita, ne mažiau svarbi, yra gilus tikėjimas.
„Esu labai pamaldi, meldžiuosi kasdien, nesu praleidusi nei vienų sekmadienio mišių. Sekmadienis – tai diena, kuomet skirdavau ir skiriu laiko poilsiui, net ir dabar šią dieną vengiu itin mėgstamo užsiėmimo – kojinių mezgimo, galbūt tai ir yra viena ilgaamžiškumo paslapčių“, – sako močiutė.
Šeimos stiprybė
Sunkiausias išbandymas G. Juškienės gyvenime buvo vyro netektis – pirmieji metai be jo buvo pats sunkiausias laikotarpis.
Jai teko atsisakyti ūkininkavimo, nes viena nepajėgė atlikti visų darbų, tačiau džiaugiasi vaikų pagalba, kurią jaučia iki šiol.
Žvelgdama į praeitį, ilgaamžė džiaugiasi ne materialiais dalykais ar pasiekimais. „Džiaugiuosi šeima, vaikais ir anūkais. Kartu praleistas laikas ir yra pats brangiausias“, – su meile sako ji.
O paklausta, ar ką nors darytų kitaip, jei galėtų atsukti laiką atgal, ji atsako su išmintimi: „Geriausia, kad to laiko ir nėra galimybių atsukti, nes viskas, kas nutiko, tai ir yra mano gyvenimas.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
