Naujausi tyrimai rodo: snaudžiantys milžiniški ugnikalniai, arba supervulkanai, galingumu pranokstantys visus žinomus dabarties ugnikalnius, miega ne taip jau kietai. Aktyvūs seisminiai procesai, fiksuojami daugelyje pasaulio kampelių, sukėlė tikrą seismofobiją.
Prieš pusę amžiaus apie tokių nepaprastų ugnikalnių egzistavimą niekas nė nenutuokė. Juk jie, tie senieji, ne tokie: tai ne kalnai su krateriu, bet milžiniškos 60-70 km įdubos, kurios matyti tik iš kosmoso. Pirmą kartą į juos dėmesį šeštojo dešimtmečio pabaigoje atkreipė britų mokslininkai: atlikę geocheminius tyrimus, specialistai priėjo prie išvados, kad prieš juos - senovės ugnikalnių, kurių pagal dydį nepalyginsi su nė vienu iš esamų, liekanos.
Paskutinįkart galingas ugnikalnio išsiveržimas įvyko prieš 74 tūkst. metų dabartinės Sumatros salos rajone Indonezijoje. Po sprogimo iš po žemės viršgarsiniu greičiu išsiveržęs įkaitusių dujų ir pelenų stulpas beveik akimirksniu pasiekė stratosferos ribą - 50 km aukštį. Per tris paras išsiliejo daugiau kaip 2800 kubinių metrų magmos: kai kur sustingusios lavos storis - dešimtys metrų. Ugnikalnio kupolui subliūškus, oran pakilę milžiniški įkaitusių pelenų debesys judėjo kone 400 km/val. greičiu, lydydami akmenis ir degindami viską, kas gyva. Po išsiveržimo 300 km spinduliu dar kelias savaites iš dangaus krito bespalviai pelenai. Saulė nepasirodė visą pusmetį, o temperatūra Žemėje nukrito 15 laipsnių.
Pirmasis supervulkanas - Kamčiatka
Tad turbūt nereikia sakyti, kad gyventojai neapsidžiaugė sužinoję, jog Kamčiatkoje rastas tokiems žygdarbiams subrendęs geologinis darinys. Interneto forumuose jau apstu slėptuvių projektų, taip pat samprotavimų, kuriuos padiktavo suvokimas, kad po kojomis, ir nelabai giliai, slūgso milžiniškas rezervuaras su magma, kuri, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, gali imti ir išsiveržti. Paskutinį kartą kažkas panašaus čia įvyko prieš pusantro milijono metų.
Reikia pridurti, kad milžiniškas ugnikalnis aptiktas vienoje vietos gyventojų ir atvykėlių mėgstamiausių vietų netoli Paratunkos upės esančiuose terminiuose šaltiniuose. Per įvairiaspalvėmis samanomis pasidabinusius slėnius, pro burbuliuojančius purvo geizerius vingiuoja daugelis turistinių maršrutų. Į sanatorijas ir poilsio namus žmonės važiuoja pasigydyti mineraliniu vandeniu ir šiltu gydomuoju purvu. Nenormali vandens temperatūra ir atkreipė geologų dėmesį.
Beje, karštu gamtiniu vandeniu ne tik gydomas reumatizmas, bet ir šildomi namai, milžiniški šiltnamiai.
Rusijos vulkanologijos ir seismologijos instituto laboratorijos vadovas Vladimiras Leonovas, kuris ir atrado supervulkaną, pasakoja, kad hidroterminių šaltinių tirti atvykusi ekspedicija, pastebėjusi, jog kelių geizerių temperatūra nenormaliai aukšta, padarė prielaidą, kad juos maitina kažkoks nežinomas šilumos šaltinis.
Siekiant sužinoti ekspedicijos metu surinktų vulkaninių uolienų amžių, pavyzdžius teko siųsti kolegoms į JAV ir Vokietiją. Ten ir buvo nustatyta, kad Kamčiatkos ugnikalnis labai garbaus amžiaus - paskutinį kartą buvo prabilęs prieš pusantro milijono metų. Iki šiol manyta, kad tokių senų vulkaninių darinių Kamčiatkoje nėra, nes seisminiu požiūriu ji kur kas jaunesnė.
Pasak jo, šiandien galima tvirtinti, kad terminiai šaltiniai minta iš stingstančios magmos, slūgsančio 6-9 km gylyje. Tai reliktiniai kadaise labai grėsmingo proceso, kuris šiame rajone greičiausiai nepasikartos, reiškiniai. Tačiau, nepaisant šito, rajonas atidžiai stebimas, reguliariai imami mėginiai, nes pasikeitus cheminei terminių vandenų sudėčiai bus galima spręsti ir apie permainas gelmėse.
Nieko gero nežadantis sandėlis
Reikia pripažinti, kad tokių milžiniškų ugnikalnių Žemėje ne tiek daug. Kad jie susidarytų, reikia mažiausiai dviejų retų veiksnių: palyginti nestoros kontinentinės žievės ir labai galingų šilumos šaltinių.
Tokie ugnikalniai - savotiškos sulėtinto veikimo bombos. Magma juose kaupiasi, bet į paviršių neprasimuša, ir slėgis viduje didėja. Vos tik jis pasiekia maksimalų tašką, vyksta nepaprastai galingas sprogimas, tūkstančius kartų viršijantis įprasto ugnikalnio išsiveržimą.
Suslėgta magma pakelia žemės plutos sluoksnį tiek, kad gali susidaryti vertikalūs plyšiai, siekiantys planetos paviršių, mano mokslininkai. Jais magma veržiasi aukštyn, tvirtosios uolienos kraigas įsmunka į magmą, panašiai kaip įgriūva stogas, prasiskėtus namo sienoms. Tai sukelia papildomą lavos ir dujų pliūpsnį.
Be Kamčiatkos ugnikalnio, per pastaruosius du milijonus metų tebuvo keturi neeiliniai išsiveržimai: Long Velio Kalifornijoje, Tobos Sumatros saloje, Taupo Naujojoje Zelandijoje ir Jeloustouno ugnikalnių. Visi išvardytieji, išskyrus pastarąjį, laikomi snaudžiančiais. O ant Jeloustouno griuvėsių amerikiečiai užveisė visame pasaulyje žinomą nacionalinį parką.
Antrasis supervulkanas - Jeloustounas
Bizonai, grizliai ir kojotai, baltuose garų kamuoliuose slankiojantys tarp fantastiškų suakmenėjusių medžių, jau seniai tapo šio nacionalinio parko Vajomingo valstijos šiaurės vakaruose vizitine kortele. Čia yra didžiausi pasaulyje geizerių laukai: 3000 geizerių ir 10 tūkst. karštų terminių ir purvo šaltinių maitina paties didžiausio Amerikos žemyne ugnikalnio, kuris paskutinį kartą siautėjo prieš 642 tūkst. metų, šiluma.
Iki pat 2004 m. buvo manoma, kad požeminis milžinas apimtas letargo ir snaus tol, kol galiausiai visiškai užges. Tačiau prieš ketverius metus ugnikalnis pradėjo judėti - žemės pluta keliose vietose pradėjo kilnotis. Remiantis globalinės navigacinės palydovinės sistemos GPS duomenimis, taip pat palydovų radarais, gruntas pakeliamas 7 cm per metus, arba trigubai greičiau nei vidutiniškai nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio. Pastebėta ir kitokių geologinio aktyvumo požymių: atsirado naujų galingų geizerių su karštais srautais, o senieji išdžiuvo.
Jeloustouno vulkaninės laboratorijos seismologų nuomone, greičiausiai šio proceso varomoji jėga - natūralus lavos šaltųjų ir karštųjų sluoksnių cirkuliavimas. Tačiau atmesti magmos susikaupimo, galinčio išprovokuoti naują išsiveržimą, taip pat nevalia. Dabar magma čia slūgso daugiau kaip 10 km gylyje. Išsilydžiusios kalnų uolienos sritis, kaip manoma, yra Los Andželo dydžio. Jei kalbėsime apie galimo kataklizmo datą, mokslininkai nustatė superišsiveržimų seką: prieš 2 mln. metų, prieš 1,3 mln. metų ir prieš 650 tūkst. metų. Kitas išsiveržimas, sprendžiant iš šios schemos, nebe už kalnų.
Jeloustounas ir Toba Sumatroje - tai dvi vietos, kurias reikia stebėti pirmiausia, sako pripažinti šių milžiniškų ugnikalnių specialistai iš Londono mokslinio tyrimo centro. Supervulkano išsiveržimo galimybė 12 kartų didesnė nei meteorito atakos. O tikimybė, kad tai įvyks per mūsų gyvenimą - 0,15 proc., bet mes vis vien turime tam rengtis. Galingas išsiveržimas - tai didžiausias sprogimas pasaulyje, užgošiantis visus likusius įvykius ir pakeisiantis kiekvieno planetos gyventojo likimą.
Išsigelbėti neįmanoma?
Nejau šiam sprogimui negalima pasirengti? Juk kažkur yra augalų draustinis, kur iš vaiskaus polimero padaryti stogai kartais pakeliami reguliuojant temperatūrą ir drėgmę. Kodėl neįrengus panašių miestelių su maisto ir vandens atsargomis žmonėms? Variantų, kaip apsisaugoti nuo ugnikalnio išsiveržimo, Kamčiatkos Petropavlovsko forume buvo pakankamai.
Tik va realių schemų neturi nei mėgėjai, nei mokslininkai. Vienintelį daugmaž įtikinamą variantą pernai pateikė Amerikos ir Britanijos mokslininkų grupė. Kadangi galingo sprogimo priežastis - milžiniškas požeminiame rezervuare blokuojamos magmos slėgis, mokslininkai pasiūlė išgręžti angas, kad magma pamažu veržtųsi į paviršių. Bet viskas remiasi, regis, geologijos požiūriu tokia menka problema - 15-20 km gylyje mes dar nemokame gręžti, be to, neturime tam tinkamų įrengimų.
Taigi pagrindinis gelbėjimosi ugnikalniui išsiveržus būdas, kaip visada, - pasipustyti padus. Kalbama, kad Jeloustouno parko administracija dėl visa pikta rengia evakuacijos planą. Tiesa, viso žemyno gyventojų neevakuosi. Bet būtent tai teks padaryti, jei toks ugnikalnis išsiverš: nuo sprogimo bangos, lavos, pelenų ir dujų nukentės teritorija sulig Meksika.
Kaip tik apie tokį reiškinį amerikiečiai ir sukūrė Tony Mitchello katastrofų filmą „Supervulkanas“. O prasideda jis žodžiais: „Filmas pagrįstas realiais įvykiais, kurie gali nutikti“.
Apokalipsės scenarijus
Pasaulio pabaiga - 2012-aisiais
Po to, kai pasaulio pabaigos taip ir nebuvo sulaukta 2000-aisiais, visuomenė pasirinko naują datą - 2012 m. gruodžio 21 d., kai nutrūksta garsusis majų kalendorius, tiesa, nenurodęs, kaip būtent mus užgrius apokalipsė. Visi kaip išprotėję puolė rašyti scenarijų. Supervulkanų išsiveržimas stabiliai užima pirmąsias reitingų eilutes. Toliau - pagal sąrašą.
Meteorito ataka
2004 m. astronomai aptiko pavojingą asteroidą Apofis, kuris dukart per metus kerta Žemės orbitą. Greitu laiku jis turi praskrieti tarp Žemės ir Mėnulio 30-40 tūkst. km nuo mūsų planetos atstumu. Na, o jei jis susidurs su Žeme, šios paprasčiausiai nebeliks.
Elementariųjų dalelių maištas
Eksperimentas naudojant elementariųjų dalelių greitintuvą, šiuo metu atliekamas Europos branduolinių tyrimų centre, pasak kai kurių mokslininkų, gali sukelti nenuspėjamų padarinių. Elementariosioms dalelėms susidūrus gali atsirasti tokia juodoji skylė, kuri praris visą planetą.
Gama spinduliai
Galingi gama spindulių pliūpsniai (10 kvadrilijonų kartų stipresni už Saulės išskiriamą energiją) vyksta tolimose galaktikose, pavyzdžiui, susiliejus dviem žvaigždėms. Žemės atmosfera patikimai saugo mus nuo įprastos kenksmingų gama spindulių dozės, bet apsaugoti nuo tokios nenumatytos „žvaigždžių atakos“ bejėgė.
Saulės aktyvumas
Saulės žybsniai - tai milžiniški magnetiniai sprogimai artimiausios Žemei žvaigždės paviršiuje. Mus užgriūva subatomo dalelių, kurias neutralizuoja atmosfera, srautas. Tačiau astronomai pastebėjo, kad kartais į saulę panašios žvaigždės švyti ryškiau nei įprastai. Priežastis - milžiniški sprogimai, daug galingesni už minėtus žybsnius. Jei Saulėje įvyks panašus sprogimas, mūsų planeta iškeps per kelias valandas.
Saulės pasyvumas
Kartais žvaigždėms būdingi aktyvumo mažėjimo laikotarpiai, kai jos išblunka 1 proc. Toks nežymus pokytis gali išprovokuoti dar vieną ledynmetį Žemėje. Mokslininkai tvirtina, kad 17 iš 19 visuotinio atšalimo laikotarpių buvo nulemti būtent sumažėjusio Saulės aktyvumo.
