Populiariojo mokslo portalas „Popsci“ kiekvienais metais sudarinėja blogiausių mokslo profesijų sąrašą. Turėtumėme būti dėkingi asmenims, kurie mokslo labui pasiryžo dirbti sunkius, pavojingus ir šlykščius darbus. Taigi, jei manote, kad dirbate kenksmingomis sąlygomis, siūlome išmėginti vieną iš šių 10 profesijų.
10. Blogų šokių stebėtojas
Stebėti šokančias manekenes naktiniame klube yra vienas malonumas, tačiau buvęs profesionalus šokėjas ir Anglijoje esančio Hertfordšyro universiteto psichologas Peteris J. Lovattas turi stebėti negražius įvairaus amžiaus žmonių šokių judesius, siekdamas išsiaiškinti, kas įtakoja ir motyvuoja žmonių šokius. P. Lovattas ir jo komanda įrašinėja šokėjų pasirodymus ir vėliau įvertina juos naudodamiesi specialia judesių analizės technologija ir kompiuterine programa.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad jaunos moterys vidutinio amžiaus vyrų šokimą vertina prasčiau nei jaunų vyrų. Vidutinio amžiaus vyrai šokdami naudoja didelius ir nekoordinuotus judesius, o moterims paprastai labiausiai patinka sudėtiniai judesiai. Tačiau vyrai neturėtų prarasti vilties, kadangi vyresni nei 60 metų senukai yra linkę naudoti daugiau sudėtinių judesių ir jie šokdami labiausiai atskleidžia savo pasitikėjimą.
9. Vandenyno snarglių surinkėjas
Gleivių kamuoliai, kitaip dar žinomi kaip „jūros gleivės“, yra didžiulės želatinos masės, susidedančios iš planktono išmetamų organinių medžiagų. Į save jie įtraukia viską, nuo žuvusių krevečių iki žmonėms kenksmingų bakterijų. Žvejai Rytinėje Italijos pakrantėje jau nuo seno susiduria su mare sporco (liet. „purvinąją jūra“). Tačiau pastaruoju metu jų skaičius ypatingai išaugo, o kai kurių iš jų ilgis siekia net 200 kilometrų.
Italijos Marche politechnikos universiteto mokslininkas Antonio Pusceddu kartu su savo kolegomis užsideda nardymo kostiumus ir neria tiesiai į šiuos jūros snarglius. Naudodamiesi didžiuliais švirkštais jie surenka gleivių mėginius ir vėliau juos tyrinėja laboratorijoje. A. Pusceddu teigia, kad šių jūros snarglių paplitimą lemia pasaulinis klimato atšilimas, kiti nerimauja, kad žvejybos mastų išaugimas ir jūros vandens tarša sutrikdo ekosistemą ir dėl to daugėja šių gleivių.
„Gleivių kvapas gali skirtis priklausomai nuo jų amžiaus, – sako A. Pusceddu. Iš pradžių jų kvapas yra panašus į jūros gėrybių, tačiau su laiku kvapas tampa panašesnis į sugedusių kiaušinių dvoką.“
8. Išmatų prižiūrėtojas
Aštuntajame dešimtmetyje Jimas Meadas savo paleontologinių tyrinėjimų metu pradėjo rinkti ledynmečio padarų ir šių laikų gyvūnų mėšlą. 1985 metais jis pasirašė sutartį su Šiaurės Arizonos universitetu ir jau buvo prikaupęs nemažą kiekį gyvūnų išmatų. Šiandien J. Meadui priklauso didžiausia fekalijų kolekcija, kurią sudaro apie 13 tūkst. skirtingų gyvūnų rūšių fekalijų.
Iš įvairiausių pasaulio vietų surinktas mėšlas yra džiovinamas ir dedamas į kartotines dėžutes. Mokslininkai iš viso pasaulio gali pasinaudoti šia „ypatinga“ kolekcija, kad nustatytų praeityje egzistavusių gyvūnų DNR, jų lytį, išsiaiškinti, kuo jie mito, o taip pat sukaupti informaciją apie praeities klimato sąlygas.
7. Čiaudėjimo modeliuotojas
Kuomet kas nors nusičiaudėja šalia jūsų, jūs susergate, ar ne? Tačiau Kalifornijos universiteto mokslininkas Markas Nicas su savo kolegomis, modeliuojantys infekcijų būdus, teigia, kad mes mažai ką žinome apie tai, kaip veikia infekcija. Ant jūsų patekusių dalelių kiekis yra svarbus, lygiai taip pat kaip ir tai, ant kurios kūno vietos jos patenka. M. Nicas pradėjo rinkti duomenis apie iščiaudėtas gleives ir seiles. Bandymų metu savanoriai čiaudėja ant plastikinio veido ir vėliau M. Nicas bando nustatyti, koks kiekis išskyrų patenka ant labiausiai pažeidžiamų veido vietų.
„Šimtus metų niekas nemėgino išmatuoti, kokia dalis čiaudulio patenka į akis, ant nosies ar lūpų, – sako M. Nicas. –Tokia informacija paprasčiausiai neegzistuoja.“
6. Prakaito tyrėjas
Jūsų pirštų antspaudai, akies tinklainė ir net jūsų balsas yra jūsų identiteto formos. Filadelfijoje esančio cheminių pojūčių centro ir Floridos tarptautinio universiteto mokslininkų grupės bando atskirti junginius, kurie suteikia mums unikalų kvapą. Problema ta, kad mūsų mityba, vartojami vaistai, kvepalai ir kiti veiksniai apsunkina bandymus nustatyti natūralų žmogaus prakaito kvapą.
Nuo 1973 metų George'as Preti kaupė žmonių prakaito pavyzdžius ir neseniai pradėjo rinkti mėginius iš žmonių pažastų, burnos ir šlapimo. Vėliau surinkti pavyzdžiai keliauja į laboratoriją, kur yra patalpinami į šaldytuvą, žinomą dėl smarkaus muskuso kvapo. Nors prakaito pavyzdžiai pasirodė per silpni tyrimams atlikti, tačiau G. Preti darbas nenuėjo perniek. Pasinaudodamas savo mėginiais, mokslininkas bando atrasti būdus, kaip užuosti skirtingas vėžio formas, tokias kaip melanoma ar kiaušidės vėžys.
5. Audinių skrodikas
Plaučiai, širdys ir inkstai yra transplantacijos pasaulio deimantai, tačiau likusi žmogaus kūno dalis taip pat gali būti perdirbta vėlesniam naudojimui. Po donoro mirties ligoninėje pasirodo skrodimo specialistų komanda. Kojų oda atitenka odos persodinimo specialistams. Specialistai pašalina rankų ir kojų kaulus ir vėliau juos sumala į masę, kuri yra naudojama „užtaisyti“ kaulų skyles vėlesnėse operacijose.
Kad pilnai išimtų visus kūno audinius, skrodikai užtrunka iki 10 valandų. Vėliau audiniai keliauja į apdorojimo centrą, kur jie yra išvalomi padedami į saugyklas, kuriose gali išbūti iki 5 metų.
„Dirbdamas šį darbą asmuo neabejotinai turi būti pakvaišęs, – pasakojo vienas neįvardintas specialistas. – Tačiau vieno organo ar audinio donoras gali išsaugoti iki 50 gyvybių. Būtent tai man ir yra svarbiausia.“
4. Pasaulio pabaigos faktų tikrintojas
Įsivaizduokite pašto dėžutę, pilną neramių ir pasaulio pabaigos teorijomis apsėstų jaunuolių klausimų. Su tuo susiduria Majų archeologai ir tyrėjai po to, kai pasirodė filmas „2012“ ir žiniasklaidoje išplito pranešimai apie artėjančią pasaulio pabaigą. Prieš tris metus vienas toks laiškas Colgate universtiteto astronomą Anthony Aveni paskatino parašyti knygą, kurioje jis tiria ir diskredituoja 2012 metų pasaulio pabaigos scenarijus.
„Apokalipsė kyla iš populiariosios kultūros mąstymo būdo, paremto krikščioniškąja filosofija, – sako A. Aveni. – Kai kurie mano kolegos negali to pakęsti, bet aš tai suvokiu kaip tam tikrą progą pamokyti.“
3. Banginių kapotojas
Santa Barbaros gamtos istorijos muziejaus stuburinių gyvūnų prižiūrėtoja Michelle Berman prisibijo banginių organų, tačiau mėlynojo banginio inkstai išsiskiria iš visų. „Jie užima visą ekskavatoriaus kaušą iš sveria šimtus kilogramų, – aiškina ji. – Turi būti labai atsargus, kad jie neužkristų ant tavęs.“
Kuomet netoliese ant kranto yra išplaunamas banginis ar delfinas, M. Berman ir jos kolegos tyrinėja jų liekanas. Mažesnius gyvūnus galima parsigabenti atgal į laboratoriją, tačiau didžiulius banginius reikia tirti vietoje. Dėvėdami geltonus apsiaustus tyrinėtojai ilgais peiliais perpjauna taukų sluoksnį ir pasineria į banginio krūtinės ląstos ertmę. Tuomet M. Berman nuosekliai išpjauna vieną organą po kito ir prieš juos iškeliant paimą jų mėginius. Negana to, kad dirbti tenka braidžiojant iki kelių banginio krauju, tačiau jo riebalai limpa prie kūno odos bei plaukų, o kvapas išlieka ilgą laiką. Padarius neteisingą pjovimą gali susikaupti yrančio banginio dujos ir paleisti žarnų turinį į paplūdimį, prisipažino mokslininkė.
2. Pupelių skaičiuotojas
Po 10 tūkst. metų intensyvios žemdirbystės mes vis dar nesuvokiame kai kurių esminių dalykų, tokių kaip, kada geriausiai sodinti sojos pupeles. Taigi, Andrew Robinsonas ir jo padėjėjas nusprendė atlikti labai nuobodų tyrimą. Skirtingų metų laiku jie pasodino sojų pupeles 72 skirtinguose laukuose. Tuomet jis nuėmė 10 augalų derlių iš kiekvieno lauko ir suskaičiavo kiekvieno augalo reprodukcinius ir nereprodukcinius daigus, ankštis ir pupeles kiekvienoje ankštyje.
A. Robinsonas prisipažino, kad nuo tokio skaičiavimo jiems apsisukdavo galva. Tyrimo rezultatai parodė, kad didesnį derlių atneša balandžio ir gegužės mėnesiais pasodintos pupelės. Šis mokslinis tyrimas garantavo A. Robinsonui magistro laipsnį. Dabar jis siekia mokslo daktarų laipsnio ir per artimiausius metus ketina ištirti rezultatus iš daugiau kaip 750 laukų.
1. Išmatų perpylėjas
Naujų virusų atsiradimas reiškia, kad žmonių ginklas prieš mikrobus – antibiotikai, jau nebeveikia. Pavyzdžiui, nuo clostridium difficile bakterijos JAV kasmet nukenčia per pusę milijono žmonių. Šios bakterijos gali sukelti diarėją, kraujo užkrėtimą ir inkstų sutrikimus. Kasmet nuo jos miršta nuo 5 iki 20 tūkst. žmonių.
Galimas priešnuodis yra sveikų išmatų perkėlimas į užsikrėtusio žmogaus kūną. Tai gali padėti padidinti gerųjų bakterijų skaičių, kurios kovoja su blogaisiais mikrobais. Šios procedūros, kuri dar kitaip yra vadinama fekalijų transplantacija, metu paprastai iš sveikų giminaičių yra surenkamos išmatos ir vėliau per nosies ertmę yra perkeliamas į paciento plonąją žarną.
Šią nemažai prieštaringų vertinimų susilaukiančią procedūra atlieka vos kelios JAV ligoninės. Kol kas dar nebuvo atlikti jokie tyrimai dėl šios procedūros patikimumo, o daktarai nerimauja, kad išmatos gali perduoti sunkiai pastebimas pavojingas ligas. Tačiau didžiausias išbandymas yra pačios procedūros šlykštumas – reikia turėti stiprius nervus, kad galėtum pasiūlyti savo pacientui galimybę per nosį įtraukti išmatas.
