Šiuolaikiniai išmanieji telefonai turi daugybę naudingų funkcijų, jie yra tikrai universalūs elektronikos įrenginiai, kuriais galima ne tik paskambinti ar parašyti SMS žinutę, tačiau ir naršyti internete, bendrauti socialiniuose tinkluose, klausytis muzikos, žiūrėti filmus, žaisti, apsipirkti, atlikti bankines operacines ir t. t.
Vis tik dabar kalbame apie šią dieną, tačiau anksčiau išmanieji telefonai buvo daug kuklesni. Dar daugiau, dabartiniams „protingiems“ mobiliesiems nė iš tolo neprilygsta jų protėvis, kuriam neseniai sukako 20 metų.
1992 m. JAV vykusios parodos COMDEX metu buvo pademonstruotas pirmasis pasaulyje išmaniojo telefono prototipas – „Simon Personal Communicator“, kurį pristatė „mėlynasis milžinas“ IBM. Tuomet mobilusis įrenginys sukėlė tikrai didelį ažiotažą, nes jungė mobiliojo telefono ir kišeninio asmeninio kompiuterio funkcijas. Tuomet „IBM Simon“ galėjo pateikti užklausas, gauti ir išsiųsti faksimiles, turėjo užduočių sąrašo sudarymo galimybę, jame buvo galima surašyti kontaktus, matyti el. pašto sąrašus, žaisti, naudotis skaičiuotuvu, o kartu dirbti su įvairių gamintojų programėlėmis.
1994 m. IBM ir jos partnerės telekomunikacijų kompanijos „BellSouth“ dėka išmanusis telefonas pasirodė rinkoje. Už naujovę tada buvo prašoma tikrai daug – 899 dolerių, be to, dar reikėjo sudaryti dvejų metų sutartį. Po kurio laiko gamintojas sumažino kainą iki 599 dolerių, o iš viso per „Simon“ gaminimo laikotarpį jo buvo parduota apie 50 000 vienetų.
Kalbėti apie tuometinio išmaniojo telefono protėvio charakteristikas be šypsenos nelabai galima. Aišku, 4,5 colių įstrižainės sensorinis ekranas – tai tikrai šiuolaikiška (tokio net penktos kartos „iPhone“ neturi), tačiau jo raiška tebuvo 293 x 160 taškų, informaciją buvo galima įvesti specialiu rašikliu, centrinis procesorius dirbo 16 MHz taktiniu dažniu, buvo įdiegta 1 MB operatyviosios atminties ir 1 MB atminties duomenims saugoti. Matyt, tuomet ir gimė anekdotai apie mobiliųjų telefonų savininkus, kurie su savimi nuolat nešiodavosi lagaminą baterijų: „Simon Personal Communicator“ be išorinio maitinimo šaltinio leisdavo kalbėtis maždaug vieną valandą.
