Europoje gyvenančių žmonių genomas prieš 4 – 5 tūkst. metų mįslingai pakito. Australijos mokslininkai tokį kol kas nepaaiškintą DNR pokytį aptiko tyrinėdami keletą skeletų, kurie buvo rasti Centrinėje Europoje ir kurie datuojami 7,5 tūkst. metų. Atsakymo į šią mįslę ekspertai siūlo ieškoti… Stounhendže.
Mat tokį genomo pokytį galėjo sąlygoti Varpo formos indų kultūros (Bell Beaker culture) ekspansija – manoma, kad būtent šios kultūros atstovai pastatė Stounhedžo monolitus.
„Labiausiai intriguoja tai, kad pirmosios paneuropietiškos kultūros (o ji buvo aiškiai labai sėkminga) genetiniai požymiai prieš 4,5 tūkst. metų staiga nei iš šio, nei iš to pasikeitė, ir mes nežinome kodėl, – pasakoja tyrimo bendraautorius iš Adelaidės universiteto Senovinių DNR tyrimų centro Alanas Kuperis (Alan Cooper). – Įvyko kažkoks esminis įvykis. Dabar jį ir reikėtų išsiaiškinti.“
Centrinėje Vokietijoje rasti skeletai yra 7,5 tūkst. metų senumo, o jų DNR tyrimo rezultatai sudarė sąlygas rekonstruoti pirmą detalų moderniosios Europos genetinės istorijos vaizdą. Leidinyje „Nature Communications“ publikuoti tyrimo rezultatai atskleidžia dramatišką seriją įvykių, tarp kurių – ir didžiulės migracijos tiek iš Vakarų Europos, tiek iš Eurazijos, ir nepaaiškinamų genetinių pokyčių požymiai.
Adelaidės universiteto tyrėjai su kolegomis iš Mainco universiteto (Vokietija) ir Nacionalinės geografijos draugijos Genografijos projekto išanalizavo iš kaulų ir dantų fragmentų išskirtas DNR grandines ir nustatė grupę genetinių linijų, kurios dabar būdingos ne daugiau kaip 45 proc. Europos gyventojų.
„Tai yra pirmas ypatingai detalus genetinis tokių kilmės linijų įrašas“, – pasakoja vienas iš tyrėjų Volfgangas Hakas (Wolfgang Haak) iš ACAD.
„Šios genetinės linijos, kuri vadinama Haplogrupe H (Haplogroup H), genetinis įrašas byloja, kad pirmieji Centrinės Europos žemdirbiai atsirado po didelio masto kultūrinės ir genetinės injekcijos – migracijos procesų, prasidėjusių Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur ir išsivystė žemdirbystė. Iš ten pirmieji žemdirbiai į dabartinės Vokietijos teritoriją atkeliavo maždaug prieš 7,5 tūkst. metų“, – kolegai antrina kitas tyrimo bendraautorius Polas Brozertonas (Paul Brotherton) iš ACAD ir Hadersfildo universiteto (Jungtinė Karalystė).
„Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad modernios Europos gyventojų genofondas susiformavo tik neolito epochai įpusėjus – jau po pagrindinių genetinių pokyčių, kurie įvyko prieš maždaug 4 tūkst. metų, – pridūrė V. Hakas. – Po to genetinė įvairovė buvo modifikuota vėlesnių migracijų, per kurias į Europą atkeliavo žmonės iš Iberijos ir Rytų Europos. Tai vyko jau Vėlyvojo neolito epochoje. Tačiau esminiai genetiniai pokyčiai įvykę prieš 4 tūkst. metų.“
„Panašu, kad Varpo formos indų kultūros (Bell Beaker culture) ekspansija galėjo būti esminis to meto įvykis, – pabrėžia P. Brozertonas. – Ši kultūra kilusi iš Iberijos 2800 m. pr. m. e., o po kelių šimtmečių atkeliavo į Vokietiją.“
„Tai labai įdomi etninė grupė, nes ji susijusi su keltų kalbų ekspansija Atlanto vandenyno pakrantėje ir Centrinėje Europoje, – pastebi A. Kuperis. – Šios gana aiškų laikmetį nurodančios genetinės sekos teikia unikalią galimybę tyrinėti demografinę Europos istoriją.“
