Seniausia žinoma pasaulyje krikščioniškoji Biblija šį pirmadienį tapo pasiekiama internetu. Tačiau 1600 metų senumo tekstas neatitinka to, ką žmonės randa šiuolaikiniuose Biblijos leidiniuose.
Šis rankraštis rastas Sinajaus dykumoje Egipte esančiame vienuolyne daugiau kaip prieš 160 metų. Ranka rašytas Codex Sinaiticus apima dvi knygas, kurios nepriklauso oficialiajam Naujajam Testamentui ir mažiausiai septynias knygas, kurios neįtrauktos į oficialų Senąjį Testamentą. Naujojo Testamento knygos pateikiamos skirtingu eiliškumu. Jose palikta daugybė ranka darytų pataisymų - kai kurie jų padaryti praėjus daugiau kaip 800 m. nuo pradinio teksto užrašymo, teigia Biblijos skelbimo internete projekte dalyvavę mokslininkai. Šie pataisymai yra įvairaus pobūdžio - nuo vienos raidės pakeitimo iki ištisų sakinių įterpimo. Be to, trūksta kai kurių mums žinomų ir labai svarbių fragmentų, įskaitant eilutes, aprašančias Jėzaus prisikėlimą. Internetinę Codex Sinaiticus versiją galite rasti čia.
Didžiosios Britanijos vyriausybė daugumą šio senovinio manuskripto puslapių įsigijo dar 1933 metais.
Britų bibliotekos projekto kuratorius Juanas Garcesas sako, jog tai, kad senovinis tekstas nėra visiškai toks pats kaip ir šiuolaikinis, neturėtų kelti nuostabos, kadangi Biblija metams bėgant buvo nuolat kuriama ir keičiama. „Biblija, kaip žmones įkvepiantis tekstas, turi savo istoriją, - sakė Garcesas CNN žurnalistams. - Žinoma, yra su tuo susijusių teologinių klausimų. Kiekvienas dabar tai gali tyrinėti savarankiškai“. Tai viena iš priežasčių, dėl ko skaitmeninė Biblijos versija yra skelbiama internete, teigia Juanas. Jis – ne tik Biblijos tyrinėtojas, bet ir informatikas. „Tyrinėtojai norės ją apžiūrėti ir išanalizuoti labai išsamiai. Specialiai jiems sukurtoje ypač detalizuotoje svetainėje numatytos palengvinančios funkcijos, tokios kaip teksto paieška, galimybė pažymėti žodžius“, - sakė mokslininkas. Tačiau jis taip pat prideda, kad šis projektas skirtas iš tiesų plačiai auditorijai, nes žmonės yra smalsūs ir „tikrai vertina tokius dalykus“.
Codex Sinaiticus buvo parašytas maždaug ketvirtojo amžiaus viduryje. Tuo metu krikščionių bendruomenėse nebuvo visuotinai priimto sutarimo, kurias knygas reikėtų laikyti patikimomis. Biblija rasta Šv. Katerinos vienuolyne Sinajaus dykumoje. Ją aptikęs 1844 metais keliavęs tyrinėtojas Constantine‘as Tischendorfas suprato jos reikšmingumą ir tuoj pat dalį rankraščio pasiėmė su savimi, aiškina Garcesas. „Constantine‘as Tischendorfas nuolat ieškojo senovinių manuskriptų, todėl sugebėjo įvertinti jo amžių ir vertę“, - pasakoja mokslininkas. Tischendorfas pluoštą puslapių nugabeno į Vokietiją tikėdamasis juos paskelbti. Į vienuolyną papildomų puslapių jis grįžo 1853 ir 1859 metais. Paskutiniosios kelionės metu jis pasiėmė 694 puslapius, kurie atsidūrė Sankt Peterburge, Rusijoje. Sovietų valdžia 1933 metais nusprendė juos parduoti, taip tikėdamasi surinkti lėšų traktoriams ir kitai žemės ūkio technikai pirkti.
Didžiosios Britanijos vyriausybė šią rankraščio dalį įsigijo už 100 tūkstančių svarų - pusė šios sumos buvo surinkta iš visuomeninių rėmėjų. Šį įvykį Garcesas vadina viena pirmųjų lėšų rinkimo kampanijų Didžiosios Britanijos istorijoje. Filmuota to meto medžiaga įamžino minias žmonių, norinčias pamatyti rankraštį, kuris buvo laikomas nacionaline vertybe. Nors dabar Biblijos internetinė versija yra surinkta į vieną knygą, realiame pasaulyje ji tebėra išskaidyta dalimis. Didžioji dalis yra Londone. 86 puslapiai saugomi Leipcigo universitete (Vokietija), 12-os puslapių dalys saugomos Rusijos Nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge, 24 puslapiai ir 40 fragmentų, kuriuos vienuoliai rado šiaurinėje pastato sienoje 1975 metų birželį, tebelaikomi Šv. Katerinos vienuolyne.
Rankraštyje graikų kalba surašyta krikščioniškoji Biblija; ji taip pat apima seniausią pilną Naujojo Testamento kopiją. Vatikane saugoma Biblijos kopija apytiksliai datuojama tuo pačiu periodu. Egzistuoja ir senesnės atskirų krikščioniškosios Biblijos dalių kopijos, tačiau jos nesudaro išbaigto teksto. Codex Sinaiticus taip pat apima didžiumą Senojo Testamento, kurį perėmė ankstyvieji graikiškai kalbantys krikščionys. Ši dalis taip pat apima knygas, neįtrauktas į hebrajų Bibliją ir pagal protestantų tradicijas laikomas neautentiškomis (nepatikimomis), tokias kaip 2 Esdraso, Tobito, Juditos, 1 ir 4 Makabėjų, Išminties ir Siracho knygos. Naujojo Testamento dalis apima Barnabo ir Hermo raštą. Iki mūsų dienų išlikęs Codex Sinaiticus susideda tik iš šiek tiek daugiau kaip 400 didelių pergamento (tam tikru būdu apdorotos gyvulio odos) lapų, kurių kiekvieno dydis - 380 x 345 mm.
