Astronomams pavyko aptikti supermasyvią juodąją skylę, esančią netoli mums žinomo Visatos pakraščio. Ji yra panašioje į Paukščių taką galaktikoje, o atstumas iki šio objekto sudaro 12,8 milijardo šviesmečių. Tai reiškia, jog šviesa iš tolimosios galaktikos iki mūsų keliavo didžiąją Visatos gyvavimo, trunkančio maždaug 13,7 milijardo metų, dalį.
Dauguma mokslininkų tiki, kad šiuo metu Visata sparčiai plečiasi dėl gilioje praeityje įvykusio katastrofinio reiškinio - Didžiojo Sprogimo. Dėl to mus pasiekianti tolimų objektų šviesa yra pakitusi - ji yra persislinkusi į ilgesnių bangų diapazoną. Šis reiškinys, žinomas raudonojo poslinkio pavadinimu, naudojamas milžiniškiems kosminiams atstumams apskaičiuoti.
Dirbtinai nuspalvinta tolimiausios šiuo metu mums žinomos juodosios skylės nuotrauka. Greta centre esančios juodosios skylės (baltas regionas) taip pat matoma ją supanti galaktika (raudona spalva). Balta linija rodo erdvinį dangaus kampą, kuris sudaro 4 arksekundes arba 1/900 laipsnio. Havajų universiteto (JAV) nuotr.
Tyrimo vadovas komentavo: „Nuostabu, kad tokia tolima galaktika egzistavo dar tada, kai Visatos amžius sudarė vos vieną šešioliktąją jos dabartinio amžiaus, ir kad ji savyje talpino juodąją skylę, milijardą kartų masyvesnę nei mūsų Saulė. Ši galaktika ir juodoji skylė ankstyvojoje Visatoje turėjo susiformuoti labai sparčiai“.
Juodosios skylės tiesiogiai nematomos, nes šviesa negali įveikti jų sugeneruojamos gravitacinės traukos.
Mokslininkai tikisi, kad naujosios nuotraukos padės paaiškinti, kaip galaktikos ir juodosios skylės sugebėjo formuotis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje. Juodųjų skylių neįmanoma pamatyti tiesiogiai, kadangi dėl didžiulio jų tankio šviesa nebegali ištrūkti iš skylių generuojamo gravitacinio lauko. Tačiau į jas krentanti medžiaga , besisukdama didžiuliu greičiu ties įvykių horizontu, įkaista nuo trinties. Įkaitusi medžiaga stipriai spinduliuoja ultravioletiniame ir matomosios šviesos diapazonuose. Iki šiol tirti juodąsias skyles talpinančias tolimųjų Visatos regionų galaktikas buvo itin sudėtinga, nes iš juodosios skylės aplinkos sklindanti akinanti šviesa kliudo įžvelgti blausesnę pačios galaktikos šviesą.
Supermasyviai juodajai skylei užfiksuoti mokslininkų komanda panaudojo naujos kartos raudonajai spalvai jautrias CCD matricas, pritaikytas Mauna Kea Subaru infraraudonojo diapazono optinio teleskopo fotoaparatui „Suprime-Cam“. CCD (angl. charge-coupled device) matricos naudojamos daugelyje mums įprastos įrangos šviesai detektuoti, pradedant fotokopijuokliais, baigiant brūkšninio kodo skaitytuvais. Astronomijoje jos naudojamos analoginei informacijai (tokiai kaip nutolusio objekto šviesa) surinkti ir ją konvertuoti į skaitmeninius duomenis, kuriuos vėliau galima analizuoti kompiuterinėmis programomis. Nacionalinės Japonijos observatorijos profesorius Satoshi Miyazaki vadovauja naujų CCD kūrimui ir taip pat dalyvauja šiame projekte. „Padidintas naujų CCD jautris leido padaryti šį nuostabų atradimą, ir tai yra tik pirmasis rezultatas“, - sako specialistas.
Atidi spalvų analizė atskleidė, jog 40 procentų šviesos 9100 angstremų bangos ilgio diapazone priklauso pačiai galaktikai, o 60 procentų - juodąją skylę supančiam jonizuotam ūkui. „Mes išvydome supermasyvią juodąją skylę ir jos gimtąją galaktiką - taip, kaip jos atrodė kai pradėjo kartu formuotis. Atradimas atvėrė naują galaktikų ir juodųjų skylių ko-evoliucijos Visatos formavimosi aušroje tyrimų erą“, teigia projekte dalyvaujantis mokslininkas Yousuke Utsumi. Kitaip nei mažesnių juodųjų skylių, kurios susiformuoja mirus didelei žvaigždei, atveju, supermasyvių juodųjų skylių prigimtis kol kas dar neatskleista. Dabartiniu metu priimtas modelis, pagal kurį tokiam objektui susiformuoti reikia kelių vidutinio dydžio juodųjų skylių susijungimo. Studijos metu atrasta galaktika yra šių mažesniųjų juodųjų skylių „rezervuaras“.
