Kai kas yra laikoma neginčijama tol, kol kas nors įrodo priešingai – nuo disko formos Žemės iki „nepaprastai sveikų" špinatų.
Žemė yra plokščia. Jūrininkams, išdrįsusiems į jūrą išplaukti pernelyg toli, gresia pavojus žūti, nukritus nuo Žemės krašto. Šis klaidingas požiūris gyvavo tūkstančius metų – taip yra manoma. Bet ir tai yra klaidinga: jau nuo Platono laikų, taigi apie 400 metų iki mūsų eros, visi rimti Europos mokslininkai ir jūrininkai žinojo, kad mūsų planeta yra ne plokščia, o rutulio formos. Aišku, dauguma klaidingų įsitikinimų buvo nepavojingi, net banalūs. Kai vienas šveicarų fiziologas apsiriko nustatydamas geležies kiekį špinatuose, kelių kartų vaikams buvo brukte brukama anaiptol ne visiems skani žalia tyrė, nors iš tiesų net kakavos milteliuose gyvybiškai svarbios kraujo sudedamosios dalies yra daugiau. Bet pakenkti ji, reikia manyti, galėjo nebent vienam kitam. Praėjus nemažai metų, kažkas duomenis pertikrino ir špinatų mitas buvo išaiškintas. Kiti mitai laikosi gerokai atkakliau, o kai kurie net daro įtaką istorijai.
Didžiausios mokslo klaidos atsirado bandant išsiaiškinti esminius klausimus, pavyzdžiui, apie mūsų gimtosios planetos savybes, formą ir aplinką. Kad Žemė yra plokščia, lėkštės formos ar net keturkampė, tikėjo daugelis senovės tautų. „Bet kad dar Viduramžiais ji buvo įsivaizduojama disko formos, yra visiška nesąmonė", – sako Reinhardas Kruegeris. Štutgarto universiteto romanistikos profesorius jau 15 metų renka istorinius įrodymus, kad apie rutulio formą gamtininkai ir pirkliai žinojo daugiau kaip 2000 metų. „Švietimo epochoje tiesiog buvo prasimanyta, kad dar XIII a. Žemė buvo įsivaizduojama kaip lėkštė – taip norėta atsiriboti nuo „tamsių Viduramžių", – sako Kriugeris. – Galop šis pramanas pateko į istorijos knygas ir nukeliavo iki XX a. mokyklinių vadovėlių". Gerokai ilgiau išsilaikė požiūris, kad Žemė yra Visatos centras. Tiesą sakant, geocentrinė teorija buvo paneigta daugiau kaip prieš 2 tūkstantmečius: III a. pr. m. e. graikas astronomas Aristarchas iš Samo nustatė, kad ne Saulė sukasi aplink Žemę, o atvirkščiai. Tačiau tik XVI a. Mikalojui Kopernikui pavyko pasiekti, kad ši teorija būtų pripažinta.
Kurioziškos klaidos
Neteisingos prielaidos tikrai ne visada stabdė mokslo plėtrą. Kartais jos būdavo tikri pažangos varikliai. XVII a. atsiradusi eterio hipotezė, pagal kurią visos regimai tuščios erdvės yra pripildytos nematomos materijos, eterio, buvo klaidinga, tačiau ja remiantis buvo suformuluotos tikrai naujos išvados, pavyzdžiui, šviesos lūžio dėsniai, kurie galioja ir be eterio egzistavimo. Tik Einšteino reliatyvumo teorija taip paaiškino šviesos bangų prigimtį, kad eterio hipotezė tapo nebereikalinga.
Kolumbas tikriausiai nebūtų atradęs Amerikos, jei nebūtų įsivaizdavęs, kad rutulio formos Žemės perimetras yra tik 30 000 km. Todėl apskaičiuodamas nuotolį nuo Portugalijos iki Azijos jis apsiriko daugiau kaip 10 000 km. Kitaip gal nė nebūtų leidęsis į ilgą kelionę, kuriai baigiantis 1492 m. europiečiai sužinojo apie naują žemyną. Šio žemyno gyventojai taip pat kai ką įsivaizduodavo keistai. Kaip ir senovės egiptiečiai ir graikai, majai dantų skausmus aiškino tuo, kad žmogaus burnos ertmę iš vidaus pragraužia dantų kirmėlės. Šis prietaras net Europoje išliko iki XIX a.
Kitos medicininės teorijos galėjo turėti liūdnų pasekmių. Tarkime, Viduramžiais viskas buvo gydoma nuleidžiant kraują. Karščiavimas, plaučių uždegimas, širdies yda? Pakanka pradurti veną ir išleisti „nesveiką" kraują! Toks gydymas neretai būdavo pavojingas gyvybei. Netekę kraujo, pacientai dar labiau nusilpdavo. Kartais kraujo kiekis, kurį norėdavo nuleisti gydytojas ar pirtininkas, būdavo net didesnis už bendrą kraujo kiekį kūne. Kitas to meto gydytojų labai pamėgtas metodas išlaisvinti organizmą nuo sugedusių gyvybinių syvų buvo atvirų žaizdų tepimas gyvulių išmatomis arba kitokia bjaurastimi. Jei po kelių dienų žaizdos supūliuodavo, Viduramžių medikai tai vertindavo kaip šio metodo veiksmingumo įrodymą. Deja, toks gydymas dažnai baigdavosi mirtimi.
Pažangios idėjos
Kuo logiškesnė iš pirmo žvilgsnio atrodo teorija ir kuo įmantresnis bei atitinkantis laiko dvasią jos paaiškinimas, tuo greičiau ji įsitvirtina ir tuo ilgiau paprastai gyvuoja. Tuo tarpu labai pažangios, bet nuo savo meto žinių lygio ir gyvenimo realijų labai nutolusios idėjos dažnai sunkiai skinasi kelią. Taip atsitiko ir su Ch. Darwino evoliucijos teorija. Darvinas nustatė, kad vienos rūšies individai yra skirtingi, tarpusavy konkuruoja ir išlieka tik geriausiai prisitaikiusieji. Daugumai įvairovės kitimas per daugelį kartų be Kūrėjo įsikišimo ir bendra rūšių kilmė tuo metu atrodė neįmanoma. Buvo lengviau tikėti tokiomis teorijomis kaip Jean– Baptiste de Lamarcko, skelbusio, kad gyviai gali perduoti įgytas savybes. Priešingai Darvinui, jis manė, kad kiekvienas organizmas eina savarankišku tobulėjimo keliu. Pavyzdžiui, žirafos ėsdamos siekia vis aukščiau esančių šakų, todėl jų kaklai vis ilgėja. Kai Darvino rūšių kilmės teorija paplito, daug kas klaidingai įsivaizdavo jį teigus, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės, ir net šiandien kai kas mano, kad tai yra teisinga.
Jei klaidingi įsitikinimai panaudojami tam tikrai pasaulėžiūrai paremti, jie dažnai išlieka itin ilgai. Net garsusis psichoanalizės tėvas Zigmundas Froidas užėmė tą pačią poziciją, kurios laikėsi dar Aristotelis, lyginęs moteris su suluošintais vyrais. XIX a. prancūzas antropologas Paul Broca įsivaizdavo moksliškai įrodęs vyriškos lyties protinį pranašumą. Jis paskelbė matavimų duomenis, pagal kuriuos vyrų smegenys vidutiniškai esančios didesnės už moterų. Todėl, teigė jis, jie galintys daugiau nuveikti. Taigi net didieji mokslininkai ir genijai nėra apsaugoti nuo klaidingų išvadų.
Sensacijų vaikymasis
Tačiau mokslo klaidos gali atsirasti ne tik dėl skubotų mokslininkų išvadų. Dažnai sufalsifikuojama platinama informacija. Būtent žiniasklaida, pasakojanti žmonėms apie mokslo laimėjimus, yra labai suinteresuota sensacingais pranešimais, todėl kai kada mokslo naujienos iškraipomos arba išpučiamos. Kartais skleidžiama net pseudomokslinė informacija, vien todėl, kad ji skamba įdomiai arba absurdiškai. Neseniai išpopuliarėjęs patarimas rytais palikti lovą neklotą, nes tai esą padeda atsikratyti namų dulkių erkių, visiškai iškraipo faktus: nors užtiesalu užtiestoje drėgnoje ir šiltoje lovoje yra idealios sąlygos joms daugintis, bet palikti patalus sujauktus irgi nėra geriau, nes antklodė lieka ant čiužinio. Geriau jau būtų patalynę išvėdinti. „Antis" yra ir teiginys, kad eskimai turi dešimtis žodžių sniegui apibūdinti. 1911 m. etnologas Franzas Boas dar kalbėjo apie keturis skirtingus pasakymus, o vėliau jų skaičius vis augo; šiuo metu kartais kalbama apie kelis šimtus. Tiesa yra ta, kad eskimų kalboje galima sudaryti be galo daug sudurtinių žodžių.
Atrasti ir pasišaipyti iš praėjusių laikų klaidų yra smagu – atseit, esame šiuolaikiški ir apsišvietę, mokslas pažengė toli į priekį, daugelis senų teorijų paseno. Šiandieninės mokslo žinios, grindžiamos logiškais skaičiavimais ir tyrimų rezultatais, atrodo beveik galutinės. Iš tiesų daug kas, ką žinome šiandien, tik atspindi dabartinį mokslo lygį ir gali būti bet kada paneigta. „Žinių konfigūracijos žmonijos istorijoje keičia viena kitą lyg įvairios valiutos. Jos yra intelektualios monetos, o monetos gali būti nukaldintos iš naujo arba nuvertėti", – aiškina prof. Kriugeris. Tokią didžiulę klaidą kaip teiginys apie plokščią Žemę vargu ar kada dar pavyks demaskuoti, tačiau būsimos kartos neabejotinai piktdžiugiškai vardins kitus groteskiškai neteisingus įsitikinimus, kurie žmonijai šiandien atrodo nepaneigiami.
