Tam tikra prasme – įmanoma. Tačiau pirmiausia tektų atmosferą įšildyti, kadangi vidutinė temperatūra Marso paviršiuje siekia maždaug -50°C.
„Kas jau kas, o mes (žmonės) tai tikrai žinome, kaip reikia įšildyti planetas, – tvirtina pelno nesiekiančios Marso tyrinėjimams pasišventusių žmonių organizacijos „Marso visuomenė“ („Mars Society“) prezidentas Robertas Zubrinas (Robert Zubrin). – Žmonės tuo užsiiminėja jau dabar.“
Paversti Marso atmosferą panašesnę į žemiškąją – kitaip tariant, ją teraformuoti, sužeminti (angl. k. – „to terraform“) – galima sukuriant šiltnamio efektą: į atmosferą prileidus chlorofluormetanų (angl. k. – „fluorocarbons"), kuris sugeria ir išlaiko Saulės spindulius. Tetrafluormetanas (CF4) yra nesudėtinga aušinimo medžiaga, kuri, skirtingai negu kiti chlorofluormetanai, funkcionuoja neardydama ozono sluoksnio.
Įšilus Marso atmosferai, įšalęs planetos gruntas imtų šilti ir skleisti anglies dvideginį. Didesni kiekiai anglies atmosferoje taipogi paspartintų šiltnamio efekto procesus. Visa tai sudarytų sąlygas Marso atmosferos temperatūrą kilstelėti iki 0°C.
Galiausiai šilti imtų ir įšalę Marso grunto vandenys – įgavę skystą agregatinę būseną jie pradėtų kauptis Marso paviršių išraižiusiose senovinėse vagose. Marso dirvą pasiekęs vanduo ištirpdytų joje esančius peroksidus – šio proceso metu į atmosferą patektų deguonies. Tiesa, dar ne tiek, jog pakaktų žmonėms kvėpuoti, tačiau pakankamai, jog būtų galima sodinti augalus – dar vieną deguonies šaltinį.
Įsitvirtinus augalijai, beliktų sulaukti, kol atmosferoje prisikaups pakankamai deguonies. Tada, kaip įsivaizduoja R. Zubrinas, nardymo kostiumus primenančius rūbus vilkintys Marso kolonizatoriai susiformavusiuose vandens telkiniuose galėtų auginti gėlavandenius ir jūros dumblius. Šie taptų mitybos grandinės atspirties tašku.
„Tada Marse jau būtų galima veisti ir žuvis, – pasakoja R. Zubrinas. – Vanduo, ko gero, būtų pirmoji Marso terpė, kuri iš pradžių būtų tinkama be pagalbos išgyventi sudėtingesnių formų gyvūnams.“ Po vandens gyvūnų įsitvirtinti Marse ateitų ir sausumos gyventojų eilė. Pirmiausia – vabzdžių. Atmosferoje gausėjant deguonies, aplinka palaipsniui virs tinkama ir šiltakraujams gyvūnams.
Anot R. Zubrino, pagal tokį scenarijų žmonės Marso paviršiuje be jokios kvėpavimo įrangos galėtų gyventi po maždaug 1 tūkst. metų. Tačiau futuristas neabejoja, jog iki tol laiko žmonės sugalvos efektyvesnių ir spartesnių Marso sužeminimo ir pavertimo tinkamu gyventi žmonėms metodų – pavyzdžiui, išves ir kultivuos spartesniais fotosintezės procesais pasižyminčių genetiškai modifikuotų augalų.
„Misija įmanoma naudojant net ir XX a. technologijas, – įsitikinęs R. Zubrinas. – Tačiau tokias priemones ateities žmonės laikys kadaise perspektyviomis muziejinėmis relikvijomis.“
Saulius Žukauskas
