Pastaraisiais metais Lietuvos politikai, valdininkai ir kai kurie verslininkai spekuliuoja Lietuvos ateities energetikos perspektyvomis paranojiškai deklaruodami alternatyviosios energijos - vėjo, saulės, vandens ir biokuro - neribotas galimybes.
Spaudoje pasirodė net Užsienio reikalų ministerijos (URM) Ekonominio saugumo politikos departamento vadovybės prognozės, kad, pastačius Baltijos jūroje penkis vėjo jėgainių parkus iki 2015 m., bus galima pasigaminti net 60 procentų reikiamos elektros energijos, „Respublikoje rašo Prof. Algimantas AMBRAZEVIČIUS.
Keisti skaičiavimai
Tačiau šalia pateikiama Europos Sąjungos (ES) energetikos specialistų rekomendacija iki 2020 m. gaminti iki 23 proc. visos pagaminamos energijos. Pasirodo, mūsų URM diletantai sugeba apskaičiuoti, kad galime gauti trigubai daugiau energijos, nei tai galime padaryti iš tikrųjų.
O kaip yra iš tiesų? Pateikdama skaičius ties 23 proc. riba ES turėjo omenyje Vakarų Europos pakrantes, besiribojančias su Atlanto vandenynu. T.y. Portugaliją, Prancūziją, Airiją, Angliją, Vokietiją, Daniją, Pietų Švediją ir Norvegiją. Šia galimybe tikisi pasinaudoti ir Suomija, statydama Baltijos jūros Botnijos įlankos vakariniame mažai apgyvendintame krante kelis šimtus vertikalių rotorinių 100 kilovatvalandžių (kW) galios vėjo elektrinių. Rotorinės konstrukcijos pasirinktos, kad nesukeltų kenksmingo gyventojams blykčiojimo efekto, nekeltų triukšmo ir nesudarytų pavojaus skrendantiems paukščiams. Jų darbas nepriklauso nuo vėjo krypties.
Lietuvoje pastatytos trys menčių vėjo jėgainės prie Vydmantų (Klaipėdos r.) neatitinka visų šių reikalavimų ir dėl jų popiet gyventojai turės uždaryti langines, nes šviesų blykčiojimas gali sukelti psichikos ligas. Tai žinoma nuo viduramžių, kai kaliniai panašiai buvo kankinami pilių, pavyzdžiui, Saremos salos, kalėjimuose. Be vėjo elektrinių, į ES numatytus 23 procentus įskaičiuota taip pat vandens ir saulės jėgainėse pagaminta energija. Tarybiniais metais, kai užliejamos valstybinės žemės nieko nekainavo, buvo galima pigiai statyti hidroelektrines (HES). Dabar tokių elektrinių kaina labai didelė. Rusija, statydama savo HES, užliejo žemės plotą, tolygų Prancūzijai.
Hidroelektrinių baseinai, įrengti šalia miestų, sukelia dar vieną neigiamą reiškinį. Susidaręs virš vandens paviršiaus rūkas maišosi su gamyklų išmetamomis kenksmingomis dujomis ir sudaro vadinamąjį smogą, pastarasis labai smarkiai nuodija žmonių bei gyvūnų kvėpavimo sistemą ir sukelia plaučių vėžį.
Hidroakumuliacinės elektrinės - ne išeitis
Hidroakumuliacinės elektrinės pigios energijos negamina, ją tik sukaupia iš pigios elektros, gaunamos atominėse elektrinėse, kurios nuolat naudoja uraną. Paskui energija pateikiama vartotojams ryte ir vakare didžiausio apkrovimo metu, taip pat žiūrint krepšinį, olimpines varžybas ar populiarius koncertus.
Turint Lietuvoje Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę (HAES), tokią „pikinę“ energiją galima penkeriopa kaina parduoti lenkams, latviams, švedams ir net rusams. Tačiau per sausrą hidroenergijos gali pritrūkti. Kaip prieš kelerius metus buvo švedams, kai jiems teko per Suomiją pirkti elektros energiją iš Rusijos. Tas pat Lietuvoje gali būti ir dėl vėjo elektrinių, nes iki Atlanto vandenyno tolokai, o tiesti tiesioginį kabelį iš Neringos į Kruonio HAES, kad joje galima būtų akumuliuoti vėjo energiją, taip pat brangoka ir gana keblu.
Saulės energijos panaudojimas susietas pirmiausia su nepaprastai kenksmingomis medžiagomis, reikalingomis baterijoms gaminti. Be to, labai didelė jų kaina.
Saulės energijos kaupiklių elektrinei taip pat reikia didelių žemės plotų. Kadangi jos naudingumo koeficientas yra tik 10-15 proc. (kaip garvežio!), 1000 kW saulės energijos elektrinei reikia 30-40 kv.m (3000-4000 ha) žemės ploto.
Saulės Lietuvoje irgi nėra per daug, net italai nesitiki gauti iš jos daugiau nei 1 proc. reikiamos energijos, atsižvelgiant į bendrą gaunamos energijos kiekį. O juk Amerikos šiaurė (ten, kur yra Niagaros krioklys) yra vienoje geografinėje juostoje su Italijos šiaure. Todėl mums Lietuvoje naudotis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Meksikos ir arčiau pusiaujo esančių valstybių patyrimu gana kvailoka. JAV, Kalifornijoje, Mohavių dykumoje, statomos dvi aukštatemperatorinės po 2 milijonus kW galios saulės elektrinės, jose saulės įkaitintas iki 2000 kelvinų helis patenka į išorinio degimo - stirlingo variklius ir tiesiogiai cilindrus su stūmokliais juosiančiose apvijose gamina elektros energiją. Tokio variklio naudingumo koeficientas - 70 proc., t.y. 5 kartus didesnis negu saulės energijos kaupiklio. Veidrodžių ir stirlingo variklių gamyba ne tokia kenksminga, kaip puslaidininkinių saulės baterijų.
Išeitis - elektros energija?
Skaičiuodami Lietuvos elektros energijos poreikių perspektyvas, Lietuvos mokslininkai ir jais besiremdami valdininkai paranojiškai neįvertina ateities elektrinio transporto plėtimosi būtinybės.
Tai daroma dėl daugelio objektyvių priežasčių. Pirma, kadangi auga transporto poreikis, ypač tokiose besivystančiose šalyse kaip Kinija ar Indija (jose gyvena 2,5 milijardo žmonių - 40 proc. viso pasaulio), jų naftos produktų poreikis viršys visą iki šiol egzistavusį poreikį - 700 mln. eksploatuojamų transporto priemonių. Naftos pasaulinių atsargų dėl to nepakaks.
Antra, dėl degimo variklių bei šiluminių elektrinių išmetamos į atmosferą šilumos ir anglies dvideginio atsiradusio šiluminio efekto tirpstant ledynams greitai po vandeniu atsidurs 300 milijonų gyventojų. Taip pat ir Klaipėda, Palanga, Neringa. Trečia, brangstant naftai, jos produktams ir mokant dideles baudas dėl atmosferos taršos naudoti autotransportą su vidaus degimo varikliais neapsimokės.
Ketvirta, pereinant prie elektrinio ir elektra gaminamo vandenilio panaudojimo transporte bus galima atsisakyti arabiškos ir iš kitų šalių gabenamos naftos ir taip ekonomiškai būti nepriklausomiems nuo savo politiką diktuojančių valstybių.
Juolab kad Rusijai atjungus naftotiekį, paleidus Baltijos dugnu dujotiekį ir dujų tiekimas gali Lietuvos VRES būti nutrauktas.
Penkta, naudojant atominėse ar termobranduolinėse elektrinėse pagamintą elektros energiją galima ne tik sumažinti atmosferos taršą, bet ir penkeriopai atpiginti keliones, nes elektrinių variklių naudingumo koeficientas dvigubai didesnis (90 proc.) negu vidaus degimo variklių (30-45 proc.).
Prof. Algimantas AMBRAZEVIČIUS
