Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
2018-ųjų sausio 13-oji. Nijolei Sadūnaitei tuometinis Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis įteikia Laisvės Premiją.
Nijolė Sadūnaitė buvo pirmoji Laisvės Premijos laureatė moteris, vienuolė, sovietmečio disidentė.
Prisidėjo prie „Katalikų Bažnyčios Kronikų“
Sadūnaitė Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, prisidėjo prie „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo, rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino „kroniką“, vežė ją į Maskvą. Sadūnaitė mirė Velykų sekmadienį kovo 31-ą dieną.
„Ketvirtadienį ji man paskambino, lyg atsisveikindama, palinkėdama gražių šviesių Velykų ir staigiai sužinojau, kad ji iškeliavo. Esu šoke“, – pasakoja Nijolės Sadūnaitės pusseserė Kristina.
Sadūnaitę sovietų KGB suėmė 1974 m., kai ji spausdino 11-ą kronikos leidinio numerį, sovietų režimas tuomet jai skyrė trejus metus griežto režimo lagerio ir trejus metus tremties.
„Pas ją nebuvo žodžio skauda, privargau, neapykantos kažkam. Netgi teisėjui, kuris ją nuteisė už religiją, už tikėjimą, ji atleido“, – sako Sadūnaitės pusseserė.
Griovė sovietinę sistemą
Gražiausiais žodžiais N. Sadūnaitę prisimena ir kiti ją pažinoję žmonės:
„Mirė Lietuvos sąžinė, tik iš tikrųjų ne mirė, o nuėjo dangun. Žmogus, kuris miršta Velykų dieną, eina iš karto į dangų“, – kalba fotografas Juozas Valiušaitis.
„Dėkoju Dievui, kad šiam gyvenime dar teko sutikti tokį žmogų.“
„Auksas, įsivaizduoju, kad ji jau yra tikra Šventoji, aš apie ją rašiau, kad ji jau buvo tikrai šventoji.“
„Ji pasitiko ir priėmė 74-ais metais KGB suėmimą, 75-ais metais teismą, kuriame laikėsi griaudama visą sovietinę sistemą“, – teigia istorikas Algimantas Kasparavičius.
1980 m. Sadūnaitė grįžo į Lietuvą. Nors ją stebėjo KGB pareigūnai, Laisvės kovotoja toliau prisidėjo prie Kronikos platinimo darbų, dėl to privalėjo slapstytis. Sadūnaitei tuomet pavyko išvengti ir sovietų žvalgybos pasalos.
Sovietmečiu surengė mitingą
„Vienas dar jos bruožas yra tokia intuicija ir nuojauta, kaip ji išvengė tos pasalos. Ji tą rytą turėjo eiti paimti tam tikrus „Katalikų bažnyčios kronikos“ dokumentus ir pajautė, kad ji neis į tą namą, neis į tą butą, nes kažkokia vidinė dvasia, vidinė jėga sakė, tu neik, ten tavęs laukia“, – pasakoja istorikas.
1987 m. Sadūnaitė kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu bei kitais bendraminčiais prie paminklo Mickevičiui surengė Ribentropo-Molotovo paktui atminti skirtą mitingą, kas sovietmečiu buvo ypač drąsus žingsnis.
Tai patvirtina ir į paskutinę disidentės kelionę susirinkę pažįstami:
„Moteris tarp vyrų ir ji ryškus lyderis buvo“, – sako nepriklausomybės akto signatars Vladas Terleckas.
„Ji kovojo su blogiu, išdrįsdavo bet kada ar šventės, ar priemonės, sakyti tą, ką ji žino, tą, ką jai diktuoja širdis ir sveikas protas“, – prisimena Seimo narys Antanas Vinkus.
„Gynė kiekvieno žmogaus orumą, teisę į laisvę ir ypatingai religinę laisvę. Ji tą darė su šypsena, ta šypsena iš gulago, nusiteikimas optimistiškas, kuris kyla iš tikėjimo, pasitikėjimo Dievu“, – kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Kritikavo esamą valdžią
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, Sadūnaitė ėmė kritikuoti ir esamą valdžią. 2018 m. per Laisvės premijos įteikimo ceremoniją Sadūnaitė susirinkusiesiems priminė garsiąją Garliavos istoriją:
„Gerbiama Prezidentė man pasakė: niekada nežinojau, kur yra Deimantė Kedytė. Kas žino?“, – kalbėjo Laisvės Premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė.
„Tokių jaukių, suglostytų, sušukuotų žmonių daug, o žmonių, kurie šviečia kitaip, kurie turi drąsos pasakyti kitaip, yra nedaug“, – teigia istorikas Algimantas Kasparavičius.
Pavakare pagerbti Sadūnaitės atminimo atvyko ir Seimo Pirmininkė. Sadūnaitę dar prieš jos mirtį Seimas planavo apdovanoti dar kartą, Aleksandro Stulginskio žvaigžde. Nijolė Sadūnaitė amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Kalvarijų kapinėse.
Daugiau sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio viršuje.
