Atėjo metas ne tik mėgautis gamtos teikiamais malonumais, bet ir už juos atsilyginti. Dauguma sparnuočių ir miško žvėrelių be žmogaus pagalbos sunkiai išgyvena žiemą - po storais sniego patalais sunku susirasti maisto. Taigi ir išgyventi iki pavasario.
Jei ne žmonių pagalba, šaltą žiemą miško gyvūnams būtų visai striuka. Bet kad ir kaip jiems padėtume, tempdami į laukus ir miškus maisto atsargų, dalis sparnuočių ir miškų gyventojų vis tiek žus. Vienus sudoros plėšrūnai, kitus pakirs ligos. Tokia jau negailestinga natūrali gamtos atranka - išgyvena tik stipriausieji.
Paukščiams - lesyklėlės
Vilniaus universiteto Zoologijos katedros docentas Rimantas Budrys primena, kad jau metas kabinti lesyklėles paukšteliams. Sniego daugėja, vadinasi, vis sunkiau sparnuočiams lesalo susiieškoti savo jėgomis.
„Tinkamiausias maistas paukšteliams - kruopos, grūdai, sėklos, riešutai, džiovinti vaisiai, saulėgrąžos, tik būtinai - nekepintos ir nesūdytos, - pasakoja jis. - Paukščiukai mielai kibs taršyti žalios mėsos gabalėlį, tik reikia apsaugoti, kad karveliai jos nenuneštų. Apsauga paprasta - lesyklėlę sukonstruoti taip, kad maisto nepasiektų stambesni paukščiai. Galima ir specialius rėmelius įtaisyti. Jokiu būdu paukštelių negalima maitinti sūdytais lašinukais ar batonu. Tai jiems kenkia."
Ir dar vienas svarbus gamtininko prašymas: jei pradėjote lesinti laukinius paukščius, nenustokite jų globoti iki pat pavasario. Kol šalčiai atlėgs, sniegas aptirps. Kitaip jiems ne pagelbėsite, o pakenksite.
Ypač sunku laukiniams paukščiams maisto susirasti, kai šaltį keičia atlydžiai ir ant sniego dangos susiformuoja stora pluta. Kurapkoms tai - tikra pražūtis, nes snapu tokia pluta beveik neįveikiama.
Baisios tik aukštos pusnys
Pasirūpinti miško gyventojais, anot docento, pirmaeilė medžiotojų pa-reiga. Tą jie, žinoma, ir daro. Sukala ir miško aikštelėse pastato ėdžias, velka į jas glėbius pašaro, grūdų, runkelių, bulvių ar kitokių daržovių.
Kiškiams žiemą, anot R.Budrio, pagalbos reikia mažiausiai. Jei kuris rūpestingas kaimietis dar vasarą pririšo ir pridžiovino šluotų iš liepų ar drebulių šakelių - ir gana. Tik sukabinti tas šluoteles reikia pasiekiamame aukštyje. Šiaip kiškiai žiemai užsiaugina storesnį kailiuką, apsirūpina riebaliukų atsargomis ir palyginti nesunkiai peržiemoja. Jei žiema labai gili - prasčiau. Ir ne tik kiškiams. Kanopiniai taip pat ne geležinės sveikatos, beieškodami giliai po sniegu pasislėpusio ėdesio irgi nusilpsta.
„Šernai šalčiams atsparūs, bet jei sniego danga storesnė negu 60 centimetrų - prasti popieriai, - tęsia docentas. - Iš tokių sniegingų vietų šernai mauna neatsisukdami. Apsistoja ten, kur sniego mažiau."
O patys atspariausi žiemos šalčiams yra stambiausi miškų gyventojai briedžiai.
Vilkams grobio netrūksta
„Plėšrūnai ir šaltą metą neprapuola, o vilkams žiemą - pats tas, - šypteli gamtos mokslų specialistas. - Miško gyventojai traukia prie pilnų ėdžių pasistiprinti - ir vilkai sliūkina šiems iš paskos, dairosi, kurį užpuolus iš pasalų. Nereikia ilgai vargti, kai grobis - čia pat. Kai kurie plėšrūnai net į grupes jungiasi, kolektyvines medžiokles organizuoja. Medžiotojai ir šiuo atveju nepralošia - kur vilkai koncentruojasi, sumedžiotų plėšrūnų laimikis visada bus didesnis."
Ne tik medžiotojai žvėreliams žiemą gali pasitarnauti. Ir tėvai su vaikais su pilnais krepšiais traukia į miškus, ir mokytojai su mokiniais laukinių gyvūnų labai laukiamas ekspedicijas surengia.
„Bet jei jau ėmėtės globoti miško gyvūnėlius, būkite dosnūs iki galo, - primena gamtininkas. - Nevalgote patys apipelijusių, papuvusių, sugedusių daržovių - ir žvėreliams tokių nekiškite. Nebent vaišės miškų gyventojams būtų tik šiek tiek pašalusios."
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
