Atsainus valstybės požiūris į žemės ūkį, jo specifikos ignoravimas jau beveik pribaigė šeimos ūkius, smulkiuosius ūkininkus, sunaikino daugelį tradicinių šalies žemės ūkio šakų. Kaimo žmonių, dirbančių žemės ūkyje, dalis labai sparčiai — vos per septynerius metus — iš daugumos tapo ryškia mažuma.
Nebėra jaunų rankų
„Dar prieš penketą metų akmenims dirvose rinkti prisikviesdavau po 25 vyrus. Šį pavasarį ir penkis sunkiai tepriprašiau“, — bėdojo vienas pažangiausių Šiaulių rajono ūkininkų Gintas Kriščiūnas.
„Ateina, padirba dieną — dvi miško sodinimo, jaunuolynų ugdymo kirtimų darbuose ir dingsta. Jiems šis darbas esąs per sunkus“, — teigė ne vienas Kuršėnų bei Šiaulių urėdijų girininkijų darbuotojas.
Rajonų savivaldybių žemės ūkio skyrių duomenys byloja, kad pastaraisiais metais gerokai nuslūgo noras gauti išankstinio pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos paramą. Nors ši parama nėra aukso vertės, vis dėlto ji yra svarus priedas ne prarandant, o perleidžiant kitam savąjį ūkį. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, net 63 procentai registruotų ūkininkų jau yra perkopę 50 metų amžių.
Aplink apstu pavyzdžių, kai perleisti savąjį sunkiu darbu sukurtą ūkį tokie ūkininkai neturi kam. Dėl nenormuotos darbo dienos žemės ūkyje trukmės, neprognozuojamų oro sąlygų ir produkcijos pardavimo kainų, vis retėjančių socialinių įstaigų jauni žmonės, kurie norėtų gyventi kaime, svarsto, skaičiuoja, tačiau nesuranda jiems priimtinų paramos priemonių, kurios leistų ūkininkui jaustis finansiškai saugiai.
Statistikos departamento duomenimis, dar prieš septynerius metus agrariniame sektoriuje dirbo 51 procentas kaimo gyventojų. Nors nedarbo skauduliai palietė ir kaimą, dabar tik penktadalį kaime gyvenančių žmonių galima laikyti žemdirbiais. Neskaitant masiškai išvykusių į užsienius, didžioji dalis likusiųjų dirba paslaugų sferoje, plėtoja ne žemės ūkio veiklą, važinėja dirbti į miestus.
Buvusiame Kelmės rajono Pašiaušės kolūkyje anuomet dirbo pustrečio šimto žmonių. Dabar šios vietovės dviejuose pažangiuose ūkininkų ūkiuose ir dviejose žemės ūkio bendrovėse tedirba mažiau nei pusšimtis vietinių gyventojų. Bendrovės darbuotojų atsiveža iš miesto.
Pasak Šiaulių rajono žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto Povilo Rudžio, deklaruojančiųjų savo pasėlius rajone sumažėjo nuo 4,3 tūkstančio 2006 metais iki 3,1 tūkstančio šiemet. Kiekvienais metais vidutiniškai 300 kaimiečių rajone atsisako žemės ūkio verslo, savo žemę išnuomoja arba parduoda.
„Tarp kaimo ir žemės ūkio lygybės ženklo dėti jau tikrai nebegalime, nors šis sektorius išlieka vienu svarbiausių kaimo ekonomikos sektorių“, — teigia Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė.
Sužlugdytos ištisos ūkio šakos
„Koks kvailys už dabartines cukrinių runkelių supirkimo kainas gali juos auginti, investuoti į naują techniką net nežinant, kiek ilgai runkeliai Lietuvoje bebus perdirbami?“, — pykčio neslepia didelę šios kultūros auginimo patirtį turinčios Verbūnų žemės ūkio bendrovės (Šiaulių rajonas) vadovas Vaclovas Ralys.
„Paramos linų augintojams neliko, kas juos beaugins“, — kalba pakruojiečiai, dar ne taip seniai garsėję gera linų auginimo agrotechnika.
„Prekybos centrai perka bulves po puse lito, o parduoda už bemaž du litus. Tai — pasityčiojimas iš bulvių augintojų ir pirkėjų“, — paskambinęs redakcijai niršo 200 hektarų bulvių auginantis Šiaulių rajono ūkininkas Edas Sasnauskas, besistengiantis išsaugoti šalyje jau gerokai praretėjusį bulvininkystės verslą.
Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvulių sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo Alvydo Trilikausko pateiktais duomenimis, visame regione belikę vos 400 kiaulių bandų. Šiaulių, Pakruojo, Akmenės rajonuose — vos po keliasdešimt.
Vien tik per trejus pastaruosius metus laikančiųjų karves mūsų regione sumažėjo ketvirtadaliu — iki 11 tūkstančių laikytojų iš viso, kai kiekviename rajone yra po 6— 8 tūkstančius sodybų. Galima sakyti, kad gyvenviečių sodybose laikomas karves jau įmanoma suskaičiuoti ant rankų pirštų, o laikančiųjų po keletą karvių pienui parduoti — bemaž neliko.
Per du dešimtmečius valstybė nieko nepadarė, kad bent kiek apgintų nuo supirkėjų savivalės darbui labiausiai imlų pieno — mėsos gamybos sektorių.
„Pieno supirkėjai tiek suįžūlėjo, kad šiemet jau net kovo mėnesį įvedė ganiavos laikotarpio pieno kainas. Nors jos yra kiek didesnės, negu pernai, bet vis vien gerokai mažesnės, nei buvo užpernai“, — sako Ginkūnų agrofirmos (Šiaulių rajonas) direktorius Arūnas Grubliauskis.
Nebėra tvarte karvės, kiaulės — nebereikia pievų, ganyklų, pašarinių daržovių. Norint mažame ūkyje (net 77 procentai visoje šalyje įregistruotų ūkių teturi iki 10 hektarų žemės) išspausti pridėtinę vertę, reikia nemažai investuoti. Belieka viena išeitis — perleisti žemę ir rašyti prašymą socialinėms pašalpoms gauti.
Infrastruktūra — ant žemdirbių pečių
„Vietiniams keliams remontuoti seniūnijoje lėšų tenka tiek, kad vienam kelio kilometrui tegalime atvežti vos pusę kubinio metro žvyro“, — sako Tytuvėnų apylinkių seniūnas Stanislovas Baltrušaitis.
Pasak S. Baltrušaičio, paskutinieji keliukai į besikuriančių ūkininkų sodybas buvo nutiesti prieš dvi dešimtis metų, kai kiekvienam rajonui buvo skiriama po kelis milijonus litų Ūkininkų rėmimo fondo lėšų. Šiomis lėšomis buvo nutiesiamos ir vietinės elektros linijos. Dabar bendrojo naudojimo vietiniais keliais važinėja galinga net po 40 tonų sverianti technika su priekabomis, keliukai tampa vis labiau duobėti, o gaunamų jų remonto lėšų neužtenka net vandens išgraužoms per kelią užpilti.
Šiaulių rajono savivaldybės Melioracijos poskyrio vedėjas Saulius Darginavičius sako, jog paskutinis žemių sausinimo drenažu projektas šiame rajone įgyvendintas 1993— iaisiais. Sausinimo sistemos, įrengtos skaičiuojamam trisdešimties metų laikotarpiui, kai kur tarnauja jau 60 metų. Nėra jokios garantijos, kad jos visos paeiliui nenustos veikusios. Tuo tarpu pasinaudoti melioracijos darbams numatyta parama šio rajono ūkininkai vis nesiryžta — neatsiranda savų lėšų padengti dešimtadalį darbų kainos.
A. Grubliauskis, kuris yra ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidiumo narys, teigia, jog praėjusiais metais visose žemės ūkio bendrovėse, kartu paėmus, vienam litui, pasiliekančiam bendrovėje atlyginimams mokėti, teko net 2,35 lito išlaidų — trąšoms, degalams pirkti, mokesčiams mokėti, paslaugoms, žemės nuomai ir t. t.
Gelbėjimo ratu buvo ir lieka išmokos. Jos padengė ir pernykštį šalies bendrovių 329 litų iš hektaro nuostolį. Jau aišku, jog produkcijos realizavimo pajamos ir šiemet nebus didesnės. Žemdirbiams nelieka lėšų melioracijos projektams, keliams, atliekoms tvarkyti, aplinkosaugai, daugybei kitų funkcijų, kurių vieną po kitos nusikrato valstybė.
Žemdirbiai puikiai prisimena pažadus, skambėjusius prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, jog išmokos žemdirbiams bus suvienodintos. Tuo tarpu Europos Sąjungos institucijose tebesvarstoma prognozė, kurioje tiesioginių išmokų dydis Lietuvoje 2013 metais — 495 litai vienam hektarui. Jis 2— 4 kartus mažesnis, negu daugelyje senųjų sąjungos šalių.
Girnapusė
Artėjant 2011 metų šalies biudžeto svarstymui Seime vėl pasigirsta kalbų, neva ekonominės naudos neduodantis žemės ūkis yra girnapusė valstybei po kaklu. Nors pernai ir užpernai daugiausia konvertuojamos valiutos šalis uždirbo eksportuodama būtent žemės ūkio ir maisto produktus.
Jau imta iš bedarbių sąrašų išbraukinėti asmenis, turinčius nors sklypelį įregistruotos žemės, šeimos ūkiui teduodančios trupinius — gal porą šimtų litų per metus.
Po pusmečio teisę pirkti dirbamą žemę įgis užsieniečiai (visoje šalyje — apie 400 tūkstančių hektarų). Ūkininkai piktinasi, jog aplinkinės žemės, kurios jie neįstengia įpirkti, pardavinėjimas kritusia rinkos kaina užsieniečiams — nusikaltimas visam Lietuvos kaimui.
Pagrindinis premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas valdymo klausimais profesorius Kęstutis Masiulis susitikime su rinkėjais Pašiaušėje (Kelmės rajonas) sakė, jog Seime šiais metais dar nespėsią suvaržyti dabartinių socialinių pašalpų mokėjimo skurstantiems, tačiau pasiūlė, kad šiais asmenimis labiau rūpintųsi kaimo bendruomenės.
Tos, kuriose pašalpų gavėjų jau ir be to yra kur kas daugiau, negu dirbančiųjų.
Antanas STAPONKUS
