Vytautas Landsbergis praėjus 30 metų po Sausio 13-osios: prabilo apie slaptą tunelį ir rankose vos nesprogusį pistoletą

Šiemet minimas Sausio 13-osios įvykių trisdešimtmetis. Prieš trisdešimt metų tūkstančiai lietuvių stojo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Savo akimis įvykius stebėjęs profesorius, Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis dalijasi prisiminimais ir pasakoja apie niekam anksčiau dar negirdėtus faktus: tunelį iš Seimo į Nerį ir rankose vos nesprogusį pistoletą.

V. Landsbergis beveik metai prieš Sausio 13-osios įvykius, 1990 m. kovo 11-ąją buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininku. Kaip interviu laidai „Karštai su tv3.lt“ sako pats V. Landsbergis, ši diena yra ne ką mažiau svarbi už Sausio 13-ąją.

Sausio 13-osios nebūtų be Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Tądien V. Landsbergio vadovaujamas parlamentas paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir, kaip sako pats profesorius, pasiuntė aiškią žinią Sovietų Sąjungai.

Supratusi, kad maištaujančios tautos kitaip nuraminti nepavyks, Sovietų Sąjunga ėmėsi karinių veiksmų – užimti bandė jėga. Pirmiausia nusitaikyta į televizijos bokštą, Lietuvos televizijos ir radijo pastatus, planuota užimti ir parlamentą.

Tačiau Sovietų Sąjungai pasiekti savo tikslų sutrukdė drąsūs lietuviai – tūkstančiai patriotų tą naktį budėjo prie svarbių Lietuvai objektų. Virš 600 žmonių buvo sužeista, 14 žuvo.

Apie Sausio 13-osios nakties įvykius, nuotaikas parlamente ir niekam negirdėtus faktus – interviu su profesoriumi V. Landsbergiu.

Sausio įvykių trisdešimtmetis. Trisdešimt metų istoriniam įvykiui, jūsų manymu, yra daug ar mažai?

Tai yra nepaprastas įvykis, Europos istorijos masto įvykis. Lietuva atsilaikė prieš sovietų agresiją ir išlaikė savo nepriklausomybės liniją. Kaip Elena Boner yra pasakiusi, jau Kovo 11-oji buvo Sovietų Sąjungos galo pradžia.

REKLAMA

Sausio 13-oji prasideda Kovo 11-ąją, tai labai aišku. Visą tą laikotarpį Sovietų Sąjungos vadovybė Maskvoje turėjo problemą, kaip sutvarkyti maištaujančią Lietuvą, kuri be leidimo, nesuderinusi paskelbė nepriklausomybę ir komplikuoja padėtį. Galų gale jie pamatė, kad blokados, vidinės diversijos neduoda rezultato, kurio jie tikėjosi, tai ėmėsi ginkluotos jėgos. 

Jau kurį laiką pas Gorbačiovą Maskvoje vaikščiojo tie didieji jagailos: Jazovas, Pugo, Kliučkovas ir sakė, kad jie gali sutvarkyti, bet Gorbačiovas neduoda leidimo. Jis davė leidimą, kad eikit ir tvarkykit, tai jie ir nubėgo tvarkyti su savo karine jėga, vidaus reikalų kariuomene ir net paties prezidento kontroliuojama Alfa. Šturminikai buvo atsiųsti specialiai į Lietuvą ir pradėjo nuo televizijos.

Tai buvo Sovietų Sąjungos, kaip valstybės, agresija prieš Lietuvą. Mes Aukščiausioje Taryboje tą pačią dieną, tą patį rytą įvardinome, kad tai yra nepaskelbtas karas. Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvą. Paskui tai nebuvo plėtojama, per tarptautinę erdvę ėjo kitaip formuluojant.

Bet tai buvo viena medalio pusė. Antra pusė – vidaus perversmas, keli perversmai projektuoti vienu metu. O gal koks pavyks? Ir juos galima būtų išvardinti. Tai buvo neparuoštas ir labai provokuojantis kainų pakėlimas, iš pačios Vyriausybės. Nors Brazauskas vėliau pripažino, kad tai buvo didelė klaida, šokas gyventojams, sukrėtimas.

Profesoriau, kalbėjau su jūsų buvusiais apsaugos vyrais. Jus saugojo Sabalius, buvo asmeninis sargybinis Anton von Gravrock. Sakė, kad baimės buvo, ypatingai, kai vežė jus per sausio įvykius namo. Sakė, kad tik veždami atgal į darbą suvokė, kokį pavojų sukėlė. O jei būtų kažkas nuspėję?

Toks pavojaus visą laiką buvo. Galų gale, mes pajuokaudavome. Yra didžiuliai langai iš mano kabineto. Didžiuliai stikliniai langai, ten su kokia „bazūcha“ galima trenkti ir viskas. Tai jeigu būtų norėję mus tiesiai fiziškai sunaikinti, tai jie tą galėjo padaryti, bet, matyt, norėjo, kad mes kapituliuotumėm.

REKLAMA

Kad mes pabėgtumėm. Jie manė, kad pradės šaudyti ir žmonės išsibėgios. O žmonės priešingai – bėgo prie bokšto, visi bėgo ginti. Paskui bėgo prie Aukščiausiosios tarybos nuo bokšto, kai ten įvyko žudynės. Žmonės ne namo bėgo, bet bėgo prie Aukščiausiosios Tarybos, kad čia reikės ginti. Nusiteikimas žmonių buvo nepaprastas. To jie visiškai neapskaičiavo.

Sako, kad tunelis neva iš Seimo rūmų į Nerį buvo iškastas.

Buvo ir toks dalykas, nes buvo minčių, kad gali būti mūšis ir net gaisras. Jeigu Aukščiausiosios tarybos gynėjai ginsis iki paskutinio, tai kad paskutiniai galėtų dar pabandyti pasitraukti į Neries šlaitą.

Man siūlė nueiti pasižiūrėti, aš atsisakiau. Aš nėjau žiūrėti to tunelio, tik žinau, kad toks dalykas irgi buvo daromas.

Jūsų apsaugos skyrius. Kiek jis buvo svarbus? Iš esmės, jis ne tik jus saugojo, bet ir parlamentą saugojo, nes pajėgos iš krašto apsaugos tik vėliau prisidėjo.

Nebuvo jokios krašto apsaugos. Dar net savanoriškos jėgos įstatymo nebuvo, nors jie jau buvo. Įstatymas buvo priimtas tik po žudynių. Iki tol visokie kairiuojantys deputatai priešinosi, kam čia reikia kariuomenės. Po žudynių jie nutilo ir buvo priimtas savanoriškosios krašto apsaugos įstatymas.

Bet buvo tie pasiryžę savanoriai, tokie iš sąjūdžio laikų vadinamieji žaliaraiščiai, tvarkos palaikytojai, kurie davė priesaiką Seimo fojė sausio 12-ąją. Ir aš su jais buvau, kartu su jais daviau priesaiką. Aš tai labai gerai atsimenu. Buvo žmonės pasiryžę, iš tikrųjų. Ir ne tik tie, kurie atėjo jau kaip organizuoti savanoriai, bet ir daugybė civilių žmonių.

Juos dabar reikia vertinti ir aš sakau, kad jie visi buvo nepriklausomybės savanoriai, pasiryžę bet kam, svarbiausia, nesitraukti. Kai jie šiandien pasakoja, tai net stebėtina. Jie patys sakė, kad nebuvo jokios baimės. Juk čia pat mirtis, o baimės nėra.

Kai viskas prasidėjo, jūsų vyrai turėjo tik porą pistoletų, lazdų. Kitų ginklų nebuvo?

Ko tik nebuvo, aš irgi turėjau pistoletą. Aš buvau gavęs iš Vidaus reikalų ministerijos mažą pistoletą ir, laimei, aš nepabandžiau iš jo bent į orą iššauti. Paskui, kai aš jį atidaviau, paaiškėjo, kad apkaboje yra suskersuotas šovinys, tai būtų sprogęs mano rankose.

REKLAMA

Čia irgi atsitiktinumas, ar užtaisyta? Pilna tokių dalykų yra.

Tai iš esmės tie vyrai suvaidino svarbų vaidmenį?

Žinoma, tie vyrai buvo tikra atrama. Aišku, buvo ir policininkų, ir pasieniečiai atvažiavę ginti Aukščiausiosios Tarybos. Jie yra ir liudijimus palikę, ir aprašyti. Kai kuriems padėkota, kai kuriems ne, bet jau šiek tiek Lietuvos struktūrų buvo.

Bet pagrindinė atrama, čia, aplinkui, pačioje Aukščiausioje Taryboje, buvo Skučo vadovaujamoji apsauga. Aukščiausiosios tarybos apsaugos skyrius.

Kai LDDP paėmė valdžią, juos išformavo. Jie buvo nereikalingi dėl to, kad neva tai buvo landsbergistai?

Na, aš prašiau Brazausko, kad neskubėtų jų išformuoti. Jie tarnauja Lietuvai ir jie yra vieninteliai, kurių bijo Vilniaus brigada, kuri buvo sava kriminalinė valdžia. Jie yra reikalingi, bet manęs niekas neklausė. Juos kuo skubiau išformavo, kažkodėl jų bijojo, jais nepasitikėjo.

Visą laiką buvo kurstoma, kad Landsbergio šalininkai darys kokį perversmą. Nieko panašaus niekad nebuvo, bet kai žmonės patys į tai linkę, tai jie tiki ir tokiais gandais.

Gera girdėti, kiek patriotų buvo tais laikais. Ar to patriotizmo nepritrūksta šių dienų jauniems vyrams, kitiems asmenims?

Yra patriotizmo. Dabar kiek savanorių eina gelbėti žmonių nuo pandemijos. Tai puikūs jauni žmonės. Jie jau yra nepriklausomos Lietuvos žmonės, tai neabejoju, kad jie gintų valstybę ir nuo išorės priešų.

Ką palinkėtumėte Lietuvos žmonėms šios sukakties proga?

Nepamiršti. Nepamiršti, o tiems, kurių tada dar nebuvo, nevengti sužinoti, domėtis, būti smalsiems, klausinėti tėvų, senelių, kad tas susipratimas ir susivokimas, kaip reikia ginti savo valstybę, kad jis nesilpnėtų, kad būtų gyvas. Jis dar labai reikalingas.

Parengė Ugnė Paulauskaitė


Rašyti komentarą...
U
Ui
2021-01-13 08:26:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mes išstovėjome prieš raudonąją ordą be ginklo rankose,mes jau buvome laisvi ir nepriklausomi širdyse,be jokios baimės,tiesiog darėm tai,kas tuo metu buvo įmanoma...Ta laisve pasinaudojo vertelgos,sulindo į partijas,pamiršo tautiškumą,broliškumą,tų vertybių diegimą jaunajai kartai,sulebiralėjo,tarnavo ne tautai,o savo siauram ratui.Daug žmonių nusivylė,bankų griūtys,daug kam teko dėl išgyvenimo emigruoti,palikus būstus bankams,kai buvo žarstomos paskolos lengva ranka,be bankų kontrolės.Be moralės nebus stiprios valstybės."Akmuo,kurį statytojai atmetė,tapo kertiniu akmeniu"...
Atsakyti
-3

a
algis
2021-01-13 06:13:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
kaip cia suskersuotas sovinys,pistolietas ne fortapionas,kazkaip neaisku kur tas sovinys spejo suskersuoti,gal ne is to galo buvo detas sovinys
Atsakyti
-19

S
S
2021-01-13 06:24:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokias cia pasakas passkoja sitas ,senis visi jau viska zino ir apie garbaciova ir apie ji .
Atsakyti
-29

SKAITYTI KOMENTARUS (88)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų