Jie nori, kad V. Putinas kuo labiau eskaluotų karą, naudotų daug galingesnius ginklus ir dar šaltakraujiškiau taikytųsi į Ukrainos civilius. Jie taip pat atvirai kritikuoja Rusijos kariuomenę ir politinius lyderius (tiesa, jie retai mini V. Putiną vardu), kad šie, esą, neleidžia Rusijai panaudoti visos savo galios.
Jų raginimai eskaluoti karą ar net panaudoti branduolinius ginklus jau patys savaime yra pavojingi. Tačiau kurdamas fantazijomis grįstą naratyvą, kad tariamai nenugalimą Rusijos armiją triuškina vidaus priešai, o ne daug pranašesni Ukrainos kariai, šis judėjimas potencialiai daro meškos paslaugą pokarinei ir, galbūt, poputininei Rusijai.
Iš tiesų, visa tai primena „Dolchstosslegende“ (vok. dūris į nugarą) – vokiečių sukurtą sąmokslo teoriją, pagal kurią dėl pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo kalti įvairūs vidaus priešai ir žydai. Šis naratyvas tapo esmine nacius į valdžią atvedusios propagandos dalimi.
Rusiško „dūrio į nugarą“ mito šalininkai nėra iš vienos partijos, judėjimo ar grupės. Šie asmenys sudaro gana palaidą koaliciją, kurioje yra kraštutinės dešinės ideologų, karinių ekstremistų, 2014 m. karo veteranų, tinklaraštininkų, kanalus socialiniame tinkle „Telegram“ turinčių karo reporterių ir pavienių Rusijos valstybinės žiniasklaidos darbuotojų. Visų jų veikla yra aktyviausia internete.
Kai kurie jų yra Ukrainoje kovojantys kariai ir samdiniai, todėl jų kanalai tapo ir verbavimo įrankiais. Kiti kuklų sekėjų ratą susirinko dar prieš karą, rašydami apie tam tikrus visuomeninius ir, daugiausia, nacionalistinius ir dešinįjį politinį sparną dominančius klausimus: Sovietų Sąjungos įtakos Rytų Europoje atkūrimą, naujos Rusijos imperijos įkūrimą, kovą už šūkį „Rusija – rusams“.
Jų ištikimybės lygis Kremliui yra įvairus: vieni garbina ir visiškai paklūsta V. Putinui, lyg jis būtų dievas, o kiti aktyviai veikia dešiniųjų pažiūrų opozicijos judėjimuose. Tačiau priešingai nei Kremliaus advokatai valstybinėje televizijoje ar trolių fabrikuose, šios įvairialypės grupės nariai vieningai kritikuoja Rusijos karinę kampaniją Ukrainoje.
Jų pagrindinis siekis yra daugiau karo nusikaltimų: jokio pasigailėjimo, jokios graužaties ir jokio rūpesčio dėl civilių mirčių, kol Ukraina nebus galutinai nugalėta, o ukrainietiškumo idėja amžiams ištrinta. Nuvilti stulbinamo ir netikėto pralaimėjimo Ukrainos Charkivo fronte, daugybė karą palaikančių tinklaraštininkų reikalavo kuo greičiau atkeršyti, nepaisant galimų civilių mirčių.
Kai kurie siūlo branduoliniu ginklu smogti Ukrainos sostinei Kyjivui, nes taip būtų sunaikinta jų valdžia. Populiarus tinklaraštininkas Maximas Fominas (rašantis slapyvardžiu „Vladenas Tatarskis“) paragino surengti įspėjamąjį branduolinį smūgį prieš Ukrainos Gyvačių salą. Kiti reikalauja „totalaus karo“ prieš Ukrainos civilinę infrastruktūrą. Kai kariuomenė sutiko raketomis apšaudyti kelių Ukrainos miestų elektros tinklus, karą palaikančiuose rusiškuose kanaluose prasidėjo tikra piktdžiugiavimo orgija.
Yra sunku perteikti jų įrašuose slypinčią neapykantą viskam, kas ukrainietiška. Ukrainiečiai yra vadinami neteisėtais Rusijos imperijos žemių gyventojais arba nacių banditų, tariamai valdančių Kyjivą, pasekėjais. Ukrainos miestai „turi būti grąžinti į akmens amžių“, o žiaurūs civilių žudymai yra džiaugsmingai vadinami „kiaulių skerdynėmis“. Tačiau jiems šmeižiant ukrainiečius, esą jie yra naciai, pačių šių rusų pažiūros yra ne tik genocidinės ir primenančius pačius žiauriausius XX amžiaus nusikaltimus, bet, kai kuriais atvejais, ir atvirtai fašistinės ir neonacistinės.
Nors dauguma šių tinklaraštininkų Vakaruose yra niekam nežinomi (išskyrus mažam Rusijos stebėtojų ratui), keli iš jų pateko į tarptautinės žiniasklaidos akiratį. Bandydami skatinti Kremlių eskaluoti šį konfliktą, jie nuolat atkreipia dėmesį į Rusijos karines nesėkmes. Tai leido saujelei jų tapti labai informatyviais šaltiniais, skelbiančiais nepagražintas naujienas iš fronto.
Vakarų karo ekspertų „Twitter“ paskyros yra pilnos detalių žemėlapių, kuriuos sudarė karą palaikantys rusai, beveik realiu laiku dokumentuojantys Rusijos pozicijas Charkivo srityje. Ukrainietiški šaltiniai paprastai atsilieka keliomis dienomis, kad būtų išsaugotos operatyvinės paslaptys. Tinklaraštininkai, kurie savo įrašus skelbia daugiausia „Telegram“ ir „Youtube“ tinkluose, kuria aštrią priešpriešą švelniam ir nuobodžiam turiniui, transliuojamam Rusijos vyriausybei priklausančiomis eterio bangomis.
Vienas geriausiai žinomų kritikų yra Igoris Girkinas, geriau žinomas savo slapyvardžiu „Strelkovas“. Jis yra į pensiją išėjęs Federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, kartais vaidinantis Rusijos pilietinio karo rekonstrukcijose. Jis išdidžiai pripažįsta „paspaudęs [2014 m. Donbaso] karo gaiduką“, kai per Ukrainos sieną pervedė ginkluotų rusų būrį ir padėjo užimti Slovjanską, kurio kontrolę rusai išlaikė beveik šešias savaites.
Bendrai, „Strelkovas“ yra žiaurus ekstremistas, kuris, kaip įtariama, 2014 m. okupuotame Donbase įvykdė žudynes be teismo. Tačiau dabar jis tapo dažnai Vakarų žiniasklaidoje cituojamu asmeniu, jau nuo balandžio mėnesio kritikuojančiu V. Putino karo strategiją. Jis atvirai teigė, kad Rusijos pajėgų atsitraukimas iš Kyjivo apylinkių ir kai kurių vietovių Ukrainos šiaurės rytuose lems neišvengiamą Rusijos pralaimėjimą šiame kare.
Savo „Telegram“ kanale, turinčiame daugiau nei 500 000 sekėjų, ir savo vaizdo transliacijų metu Rusijos socialiniame tinkle „VKontakte“ „Strelkovas“ vadina Rusijos gynybos ministrą Sergejų Šoigu „faneriniu generolu“, o Rusijos Saugumo tarybos pirmininko pavaduotoją Dmitrijų Medvedevą – „visišku kvailiu“. Jo nuomone, tai, kad šalyje nėra vykdoma visuotinė mobilizacija, yra didelė ir nusikalstama klaida. Jis dažniausiai vengia kritikuoti V. Putiną tiesiogiai. Tiesa, kaip jis pats rašė savo paskutiniajame įraše, tai jis daro ne iš pagarbos, o tik iki tol, „kol nesibaigs šis karas.“ Galimai dėl šios priežasties nebuvo nė vieno akivaizdaus bandymo jį nutildyti.
Ironiška, tačiau kai kurie nemėgstamiausi Rusijos veikėjai dabar tapo pačiais nuosekliausiais ir įžvalgiausiais Kremliaus strategijos kritikais. Deja, dažniausiai dėl pačių blogiausių priežasčių. Vienas tokių veikėjų yra Igoris Manguševas, Interneto tyrimų agentūros, geriau žinomos kaip trolių fabriko Sankt Peterburge, vyresnysis vadovas, atsakingas už dezinformacijos kampanijas ir kišimąsi į Vakarų rinkimus.
Vienas akivaizdžiausių genocido šalininkų Rusijos vykdomame kare Ukrainoje I. Maguševas viename Maskvos klube neseniai surengė makabrišką pasirodymą: jis išsitraukė žmogaus kaukolę, kuri, kaip teigė jis, priklauso vienam Ukrainos kariui, žuvusiam per kruvinąją Mariupolio apgultį.
Russian mercenary Igor Mangushev (Bereg) made a performance with the skull of a Ukrainian soldier killed near Azovstal.
— Euromaidan Press (@EuromaidanPress) August 28, 2022
Mangushev said that Russia is at war not with people but with the Ukrainian idea, so all Ukrainians must be killed @den_kazansky pic.twitter.com/RG6EAALpVP
Russian mercenary Igor Mangushev (Bereg) made a performance with the skull of a Ukrainian soldier killed near Azovstal.
— Euromaidan Press (@EuromaidanPress) August 28, 2022
Mangushev said that Russia is at war not with people but with the Ukrainian idea, so all Ukrainians must be killed @den_kazansky pic.twitter.com/RG6EAALpVP
„Mes sudeginsime jūsų namus, nužudysime jūsų šeimas, paimsime jūsų vaikus ir užauginsime juos kaip rusus“, – rašė jis viename iš savo „Telegram“ įrašų. Jis taip pat tikina esąs Z raidės, kaip Rusijos invazijos simbolio, autorius. Tačiau I. Manguševas neturi jokių simpatijų Rusijos kariuomenei ar Kremliaus politikams. Jis nuolat juos atakuoja dėl neryžtingumo ir biurokratinio snaudulio, kuriuos jis laiko pagrindinėmis kliūtimis šiame kare.
Tokį patį pasipiktinimą reiškia ir Jevgenijus Raskazovas, dar vadinamas „Topazu“. Jis yra su Vagnerio grupe siejamo kraštutinių dešiniųjų būrio „Rusič“ narys. Balandžio 20 d. J. Raskazovas pasidalino įrašu, kuris atrodė kaip sveikinimas Adolfo Hitlerio gimtadienio proga. Tiesa jame buvęs nacių lyderis nėra atvirai įvardijamas.
Yevgeny Rasskazov from the #Russian neo-Nazi unit Task Force Rusich wrote a post in which he congratulates Adolf #Hitler to his birthday. According to him, the German dictator taught them "to fight for their ancestral lands".
— NEXTA (@nexta_tv) April 21, 2022
This is how #denazification of #Ukraine looks like. pic.twitter.com/3uu4idnp3e
Kai per praeitą savaitę netikėtai pradėtą Ukrainos puolimą rusai prarado rytinės Charkivo srities miestą Balakliją, jis išsityčiojo iš Rusijos gynybos ministerijos, kuri šį pralaimėjimą bandė pateikti kaip „taktinę apgaulę“. Savo monologe J. Raskazovas išvardijo visus dalykus, kurių, jo nuomone, trūksta Rusijos karo mašinai: atvirumo pripažįstant vietinius pralaimėjimus, pilnai reformuotos ministerijos, labiau kvalifikuotų vadų ir gerai aprūpintos kariuomenės, kuri efektyviau koordinuotų skirtingas kariuomenės šakas.
Bandydami paaiškinti vis prastėjančią Rusijos kariuomenės situaciją Ukrainoje, karo šalininkai pradėjo kurti savo „dūrio į nugarą“ mitą, labai primenantį vokiškąjį tarpukario variantą. Jau dabar ultrakonservatyvus ekspertas ir RT komentatorius Jegoras Cholmogorovas kaltina Rusijos aukščiausiąją vadovybę nusikalstama nekompetencija ir reikalauja šių institucijų apvalymo.
Klastingam „elitui“ (nors kol kas tiesiogiai neįvardijamam, bet visuotinai smerkiamam) jaučiamas pyktis jau yra apčiuopiamas. Nors šis judėjimas tebėra periferinis, pradeda rastis su juo siejama subkultūra. Dainininko Pavelo Plamenevo kūrinys „Veteranų būriai“ yra moderni praeito amžiaus 3-iojo dešimtmečio vokiečių dainos „Mes esame Geyerio juodoji kuopa“, įtrauktos į oficialųjį nacių dainyną, versija.
P. Plamenevo variante Donbaso karo veteranas grįžta namo į Rusiją kupinas pykčio, jis kviečia savo būrio karius sudeginti turtingųjų namus, o jų žmonas atiduoti plėšikautojams. Kremlių neramina tai, kad naujoji karą palaikanti opozicija vis dažniau skelbia antikorupcines žinutes, įkvėpusį judėjimą, kuriam vadovauja dabar įkalintas Rusijos disidentas Aleksejus Navalnas.
Stebina tai, kad nepaisant nuo invazijos pradžios ypač pagreitėjusio Kremliaus susidorojimo su bet kokia kritika, iki šiol nebuvo sulaikytas nė vienas žymus karą remiantis tinklaraštininkas. Nepastebima ir jokių cenzūros ženklų.
Svarbiausia tai, kad Kremlius paprasčiausiai negali nepastebėti tokių protrūkių: prezidento administracijoje veikia specialus monitoringo skyrius, atidžiai stebintis Rusijos socialinių tinklų erdvę ir kasdien teikiantis ataskaitas V. Putino padėjėjams. Tačiau yra ženklų, kad Maskva mato šią problemą ir siekia suvaldyti įniršusius nacionalistus, kurie, politologės Tatjanos Stanovajos teigimu, sparčiai tampa „didžiausiu Kremliaus iššūkiu“ nuo tada, kai buvo užgesintas A. Navalno judėjimas.
Nepriklausomai nuo to, ar Kremlius imsis kokių nors veiksmų, karą palaikančio judėjimo kuriamas nuodingas naratyvas toliau gyvuos, ypač jeigu Rusija pralaimės šį karą – o tokia baigtis dabar atrodo neišvengiama. Didėjant atotrūkiui tarp oficialiosios propagandos, teigiančios kokia lengva ir sėkminga yra ši „speciali operacija“, ir aiškėjančios triuškinančio pralaimėjimo realybės, rusai ieškos, ką būtų galima apkaltinti.
Čia galima pasimokyti iš Vokietijos pavyzdžio. Pralaimėjimo, tautos pažeminimo ir ekonominės griūties derinys buvo derlinga dirva dešinių pažiūrų, ekstremistiniams judėjimams augti. Jų nariai dėl visko kaltino kitas šalyje egzistuojančias grupes, žudė liberalius politikus, kurstė antisemitinę neapykantą ir prisiekė atkeršyti pergalę Pirmajame pasauliniame kare išplėšusiems sąjungininkams. Būtent tai leido A. Hitleriui iškilti į valdžią.
Rusijos neišvengiamas pralaimėjimas, ekonomikos griūtis ir didžios valstybės statuso praradimas dėl šalies, kurios egzistavimo Kremlius net nepripažįsta, taps puikia terpe ekstremistams. Visa ši situacija paaštrėtų dar labiau, jeigu V. Putino režimas žlugtų ir prasidėtų kova dėl valdžios. Jeigu vienintelė opozicija Rusijoje yra karą palaikantys nacionalistai, ieškantys priešų, kuriuos būtų galima apkaltinti, pasaulis gali įžengti į tamsų ir pavojingą kelią.
