Apie tai laidoje diskutavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Aleksandras Nemunaitis.
Ar šiais metais daugiau spūsčių?
Jeigu trumpai paaiškintumėte dabar – ar iš tikrųjų šie metai kažkuo ypatingi ir skiriasi nuo visų kitų metų?
A. Bužinskas: Iš principo nelabai skiriasi. Gerai, kad šiandien jau turime ir duomenis. Faktas, kad gal vizualiai labiau matomi remontai, nes yra pradėti dideli, ilgai trunkantys projektai miesto centre.
Gali susidaryti įspūdis, kad visas miestas yra išraustas ir tvarkomas, bet iš principo matome, kad pirmos dvi rugsėjo savaitės buvo šiek tiek sudėtingesnės negu praėjusiais metais. Automobilių stovėjimas buvo nuo pusės procento iki 1 proc. didesnis.
Bet rugsėjo 14-osios duomenimis matome, kad jau vakarinio piko metu, lyginant su praėjusiais metais, turime 7,5 proc. mažesnį stovėjimą, tuos vadinamuosius kamščius. Realiai situacija stabilizuojasi.
Faktas, kad ten, kur remontai nebuvo baigti, juos pabaigėme. Tai irgi atlaisvino dalį važiuojamosios dalies. Žmonės įėjo į naują rutiną, kaip ir kiekvieną rugsėjį. Studentai, atvažiavę su savo transporto priemonėmis, suprato, kad viešasis transportas yra geresnis sprendimas, ir jas priparkavo prie bendrabučių.
Tai yra natūralu, taip vyksta kiekvienais metais. Šiais metais gal to dėmesio šiek tiek daugiau, nes yra paskutiniai rinkimų ciklo metai ir normalu, kad visi nori į tai atkreipti dėmesį.
Kodėl remontuojama tiek daug gatvių?
Ar tiek gatvių reikėjo remontuoti? Kas čia per remontų vajus? Ar čia iš Kauno pavyzdį ėmėte?
A. Bužinskas: Ne, deja, bet reikėjo. Buvo tokia miesto gatvių situacija. Atsiminkime, kad, matyt, analogiškoje laidoje prieš trejus–ketverius metus būtume kalbėję ne apie kamščius, o apie infrastruktūros būklę, kad žmonės laužo transporto priemones, viešasis transportas lūžta ir panašiai.
Tai, kad per sąlyginai labai trumpą laiką apskritai nebeturime temos apie kelių kokybę, o daugiau turime temą „kodėl per daug daroma remontų“, man atrodo, yra neblogas šios administracijos darbo įvertinimas.
Kodėl gal susidarė toks įspūdis? Iš principo pirmaisiais, antraisiais kadencijos metais mes išasfaltavome 100–120 kilometrų. Praėjusiais metais jau išasfaltavome dvigubai mažiau. Šiais metais pradėti darbai, kurie trunka didelę dalį laiko: ruoši techninius projektus, keiti visą inžineriją, o pats rangos darbų etapas trunka 18–20 mėnesių.
Tai, kad dalis darbų nėra baigta rugsėjo mėnesį, nereiškia, kad yra kažkoks blogas planavimas. Tiesiog pats projektas vyksta ilgiau negu vienerius metus. Reikia suprasti, kad tam tikri projektai, kaip Barboros Radvilaitės, Maironio gatvėse, ta pati Ozo sankryžos rekonstrukcija, truks ilgai ir kels nepatogumų gyventojams.
Mes negalime sakyti, kad kol vyksta rekonstrukcija, viskas yra gerai. Taip, kils nepatogumų, bet mes tai darome tam, kad būtų geriau. Nes, pavyzdžiui, jeigu nerekonstruotume tinklų, šilumos tinklų, vandentiekio, tikrai būtų didesnė bėda, jeigu pusė Senamiesčio liktų be šilumos, tarkime, šildymo sezono metu. Tada, manau, to pasipiktinimo būtų daugiau.
Jūs, lyg, buvote meru kaip tik tuo metu, kai Lietuva pirmininkavo. Ruošėte miestą ir turbūt buvo taip, kad reikėjo daugiau darbų padaryti, gatves sutvarkyti, kad neatrodytume apsileidę prieš visus svečius. Ar šis kontekstas irgi svarbus? Ką jūs apskritai matote?
A. Zuokas: Visada reikia miestą paruošti arba papuošti prieš ypač svarbius tarptautinius renginius ir įvykius. Kaip ir namuose, žinote, susitvarkote savo svetainę, kai ateina svečiai. Atvyksta daug žurnalistų, daug užsienio svečių ir, aišku, miestas turi reprezentuoti, ypač sostinė – pačią valstybę.
Tačiau, grįžtant prie pradžios, kaip buvo minėta, rugsėjis visada bet kuriam miestui yra didelis iššūkis, tarp jų ir Vilniui. Yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kurios lemia tą šoką, kamščius ir visa kita.
Aš nenoriu koncentruotis vien tik į rugsėjo pradžią, kur tikrai yra daug objektyvių priežasčių, dėl ko tie kamščiai atsiranda. Nebūtinai dėl miesto valdžios arba jos kaltės. Aš norėčiau žiūrėti į bendruosius parametrus, kurie apima metus, dvejus, trejus metus.
Kaip tik rašiau straipsnį, cituodamas tarptautinius šaltinius, jau nebe mūsų. Kaip sakoma, dabar mūsų valdžios moka labai gerai paruošti spaudos pranešimus, ištraukti tam tikrus skaičius, kurie parodo, kad viskas gerai, užmirštant parodyti, kad yra ir kita medalio pusė. Mes visą laiką žiūrėdavome ir pateikdavome ir vieną, ir kitą informaciją.
Pagaliau yra „TomTom“ reitingas. Kas nežino, tai yra navigacinių sistemų gamintojai, kurių sistemas šiandien turi daugelis automobilių. Jie turi realius duomenis, kaip mašinos važinėja, kokie yra kamščiai, ir sudaro tokį reitingą. Pagal praėjusių metų duomenis Vilniaus miestas kategorijoje iki 800 tūkst. gyventojų yra pirmoje vietoje pagal laiką, praleistą kamščiuose.
Kitas tyrimas – „Consumer Market“, kuris irgi yra gana įdomus ir gerai analizuojantis, pateikia informaciją apie streso lygį vairuojant mieste. Kai infrastruktūra nesutvarkyta, yra per daug kelio ženklų, siauresnė ar platesnė gatvė, nėra normalių vairavimo sąlygų, tai sukuria stresą, kurį jaučia kiekvienas vilnietis, išvažiuodamas į Vilniaus gatves. Esame blogiausiųjų dvyliktuke.
Dar kitas tyrimas vertino patogumą pėstiesiems – esame 54-oje vietoje. O valdžia ragina: eikite, vaikščiokite. Pagal viešojo transporto prieinamumą, ypač periferinėje dalyje, pagal tyrimus, lygiai taip pat turime labai didelę problemą, nes viešojo transporto kelionės ilgos.
Todėl politikų kalbos „vaikščiokite pėsčiomis, važinėkite dviračiu, persėskite į viešąjį transportą“ yra nieko vertos. Štai iš čia atsiranda bendra Vilniaus miesto infrastruktūrinė problema, kuri sukuria tokį ilgą buvimą kamščiuose, nors realiai tam nėra būtinybės.
Kokį poveikį spūstys turi žmonėms?
Niekas turbūt nesidžiaugia būdamas kamštyje, nebent koks poetas ant užpakalinės sėdynės sėdi. Daug žmonių patiria stresą, kiti ir be kamščių vairuodami patiria stresą, bet čia jau kiti dalykai. Ką jūs matote?
A. Nemunaitis: Turbūt matau tą patį, ką ir paprastas žmogus, tik, būdamas tarybos narys, vis tiek matau, kaip tie procesai vyksta iš gerokai arčiau. Visi suprantame, elementaru, kad rugsėjo mėnesį yra tas pikas, kuris labiausiai erzina. Ir dėl to, kad maždaug 72 tūkst. moksleivių vėl grįžta į mokyklas. Kad suprastume – nemažą dalį jų vežioja, tai yra apie 20 tūkst. automobilių.
Tai, kad Adomas sako, jog visada taip buvo, būtent ir yra pripažinimas, kad nelabai kas yra padaryta. Pavyzdžiui, prieš ketverius metus, prieš trejus su puse, kai tuometinis, dabartinis meras kandidatavo, buvo tikrai labai neblogų sprendimų, kaip tai reikėtų padaryti. Kadencijos tikrai užtenka tam, kad šiuos dalykus padarytum.
Šioje vietoje srautas būtų iš dalies sumažintas. Nėra vienos kažkokios sidabrinės kulkos, kuri viską išspręstų. Mokyklų ir darželių tinklas prie namų, be abejo, sumažina į gatves išvažiuojančių automobilių skaičių.
Vėlgi kita statistika rodo, kad neretai dabar, kai populiarus nuotolinis darbas, kažkuris iš tėvų nuveža vaiką ir grįžta atgal namo dirbti. Jeigu turėtume kažkur šalia vietą, kur gali vaiką palydėti pėsčiomis arba jis pats nueitų, tai spręstų problemą.
Antras dalykas – sunku ginčytis, kad kelius reikia remontuoti. Taip, bet kelių kokybė ar kamščiai – čia irgi pakankamai aiškus prioritetas. Apklausos rodo, kad kamščiai žmones erzina.
Šitoje vietoje, kaip tarybos narys, matau, kad kiekvienais metais gruodžio mėnesį, kai jau tvirtiname biudžetą, dar nežinome, kokius kelius remontuosime kitais metais. Taip, yra pavienių atvejų, kai iš anksto žinome, kad bus rekonstrukcija. Bet didesnę dalį gatvių, kurioms tvirtiname bendrą biudžetą, pavyzdžiui, 150 milijonų, sužinome tik apie vasarį, kovą, kartais balandžio mėnesį – tik tada paaiškėja, kurios tos gatvės bus.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
