Mokslinės fantastikos filmuose ar knygose žinomas scenarijus, kaip iš laboratorijos ištrūkęs mirtinas virusas ima kelti grėsmę vos ne visos žmonijos išlikimui.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesoriaus dr. Algirdo Šalomsko teigimu, nors tokios siužeto linijos paprastai sutirštinamos, viruso ištrūkimo iš laboratorijos rizika yra visiškai reali.
„Esama pagrindo tokiam pavojui. Yra aprašyta daug atvejų, kai pirmiausia laboratorijų darbuotojai užsikrečia tais virusais, kurie buvo tiriami laboratorijose“, – kalbėjo jis „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Nelemtieji ketvirtos grupės virusai sukelia mirtiną pavojų
Profesorius pasakojo, kad apskritai laboratorijos skirstomos į keturias saugumo grupes arba lygius.
„Pirmo lygio laboratorijose galima dirbti panašiai kaip sėdime čia, studijoje, tiesiog kambaryje, kažkokių ypatingų reikalavimų nėra. Tačiau tokiomis sąlygomis galima dirbti tik su tais ligų sukėlėjais, kurie ligos nesukelia nei žmonėms, nei gyvūnams. Pavyzdžiui, tai gali būti bakterijų, kai kurių augalų virusai.
Antro lygio laboratorijoje jau tiriami virusai ir tie sukėlėjai, pavyzdžiui, bakterijos, kurie gali sukelti ligas jau tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tačiau šių ligų kontrolei yra sukurtos labai efektyvios priemonės – vaistai, vakcinos arba žinomos kitos apsisaugojimo priemonės.
Trečio lygio virusai būtų tokie, kurie gali kelti rimtą pavojų, nes gali plisti tiek žmonių, tiek gyvūnų populiacijose, tačiau jiems vis tiek yra sukurtos vakcinos, efektyvūs vaistai“, – aiškino jis.
Kitaip sakant, jeigu tas virusas „pabėgtų“, imtų plisti, būtų priemonių tam kontroliuoti. „Ir yra nelemtieji ketvirtos grupės virusai, kuriuos reikėtų tyrinėti jau ketvirto lygio laboratorijose. Būtent šie virusai gali žaibiškai plisti populiacijose, sukelti mirtinas ligas tiek gyvūnams, tiek žmonėms, nėra nei efektyvių gydymo, nei profilaktikos priemonių“, – kalbėjo A. Šalomskas.
Pagrindinis viruso „pabėgimo“ kelias – per darbuotojus
Kaip pavyzdį profesorius čia pateikė Ebolos arba žmonių raupų virusus, kurie priklauso ketvirto pavojingumo lygio virusams. Kalbėdamas apie galimą virusų „pabėgimą“ iš laboratorijos mokslininkas įvardijo ir vadinamuosius Marburgo virusus.
„Jie savo savybėmis labai panašūs į minėtus Ebola karštinės virusus, tačiau tokį keistą europietišką pavadinimą įgavo dėl to, kad virusų mėginiai buvo atvežti iš Afrikos ir buvo tyrinėjami Vokietijos laboratorijoje, kur užsikrėtė darbuotojai.
Didžioji dalis tų, kurie užsikrėtė, deja, mirė. Nėra nei vakcinų, nei gydymo priemonių, mirtingumas yra taip ketvirtos kategorijos viruso yra labai didelis ir gali siekti 90 proc. Taigi tokių virusų ir atvejų, kai žmonės užsikrečia laboratorijose, pasitaiko“, – sakė profesorius.
Pasak pašnekovo, pagrindinis pavojus, kaip virusai patenka iš laboratorijos į aplinką, tai yra per laboratorijos darbuotojus: „Daug virusų labai sunkių ligų nesukelia ar gali sukelti labai lengvus, panašius į peršalimą požymius. Tačiau tie žmonės po darbo grįžta namo, bendrauja su artimaisiais, draugais arba gali eiti dirbti į gyvūnų fermas prižiūrėtojais.“
Kokio pavojingumo virusai tiriami Lietuvoje?
Mokslininko aiškinimu, manoma, kad pagrindinis užsikrėtimo kelias laboratorijoje yra būtent oro-lašelinis, aerozolinis. Nors yra aiškios saugumo taisyklės, viena vertus, taikomos priemonės gali būti nepakankamai efektyvios, kita vertus, patys darbuotojai ne visada jų stropiai laikosi.
„Pavyzdžiui, naudojamos pipetės kažkam sulašinti, kažkur įpilti ir būtent tuo metu, kai išpučiamas tas skystis, kuriame yra virusų, lieka keli lašiukai, išsipučia oras, susidaro aerozolis. Tai yra pats pavojingiausias momentas“, – pastebėjo A. Šalomskas.
Jis pasakojo, kad siekiant apsaugoti nuo tokių galimų užsikrėtimų yra naudojamos vadinamosios biosaugos spintos – visą laiką cirkuliuoja hepafiltrais valomas oras. Tai neleidžia patogenams tiek patekti į aplinką, tiek užkrėsti darbuotoją.
„Ketvirto lygio laboratorijose, kur dirbama su ypač pavojingais sukėlėjais, net naudojami kostiumai, panašūs į kosmonautų skafandrus, kur oras tiekiamas iš išorės“, – pridūrė mokslininkas.
Lietuvoje tokių laboratorijų, kur būti galima dirbti su ketvirto lygio virusais, nėra. „Artimiausia laboratorija, kur galima dirbti su ypač pavojingais virusais arba kitais ligų sukėlėjais, pavyzdžiui, su žmonių maro bakterijomis, yra Švedijoje. (...)
Su trečio lygio virusais Lietuvoje jau dirbama, yra ir nacionalinio visuomenės sveikatos centro, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos“, – pasakojo profesorius.
Koronavirusas jau nelaikomas tokiu pavojingu
Įdomu, kad neseniai visą pasaulį taip gąsdinęs ir pandemiją sukėlęs SARS-CoV-2 virusas iš pradžių buvo priskiriamas antro pavojingumo lygio virusams.
„Po to, kada prasidėjo pandemija, Pasaulio sveikatos organizacija jį perkėlė į trečią lygį“, – pastebėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos instituto darbuotojas, mokslų daktaras Dainius Zienius.
A. Šalomskas priminė, kad kai tik įsisiūbavo pandemija iš pradžių apie šį virusą nebuvo nieko dorai žinoma: „Mirtingumas buvo pakankamai didelis – apie 3 proc. nuo užsikrėtusių žmonių. (...) Taigi, ne 90 proc. kaip Ebolos virusų atveju. Visa laimė, kad jis buvo palyginti mažai pavojingas lyginant su kitom ligomis, tačiau gerokai pavojingesnis negu gripo virusai.
Jie paprastai priskiriami antram arba trečiam lygiui, priklausomai nuo viruso padermės. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tuo metu, kai pasirodė COVID-19 pandemija, mirtingumas nuo gripo virusų infekcijos buvo dešimtimis kartų mažesnis negu nuo koronaviruso. Paskui virusas ir jo savybės keitėsi“, – kalbėjo jis.
Profesoriaus aiškinimu, virusams būtinai reikia patekti į gyvą organizmą, kad galėtų daugintis ir apkrėsti kitus imlius individus – žmones ar gyvūnus: „Virusams ir kitiems parazitams labai nenaudinga nužudyti savo šeimininką, tada stoja jų dauginimasis ir jie neplinta.
Dėl to virusų savybės dažnai keičiasi taip, kad jie pasidaro labiau užkrečiami, tačiau sukelia lengvesnę ligą. Taip atsitiko ir su koronavirusais ir jau kai kurios šalys juos iš trečios grupės perkėlė atgal į antrą grupę. Jie jau nebėra tokie pavojingi.“
Manoma, kad dar Egipto valdovas Ramzis sirgo raupais
Pašnekovas teigė, kad tikslaus atsakymo, kiek maždaug yra virusų, nėra, mat tai – mokslininkų ginčų objektas. „Šiuo metu aprašyta ir ištirta apie 10 tūkst. virusų rūšių. (...) Bet manoma, kad virusų bendrai galėtų būti šimtai tūkstančiai ir net milijonai rūšių, tiesiog nėra paprasta juos tirti“, – komentavo mokslininkas.
Paklaustas, kada buvo nustatytas pirmas surastas virusas, A. Šalomskas pasakojo, kad apie virusų sukeltas ligas esama įrodymų dar nuo senovės civilizacijų.
„Nors irgi yra šiek tiek ginčų, tačiau reikia paminėti, kad jau net senovės egiptiečiai, senovės Kinijos gyventojai kentėjo nuo virusinių ligų. Ramzio ketvirtojo mumijos tyrimai parodė, kad jis sirgo raupais, buvo žmonių raupams būdingi pakitimai odoje.
Be to, yra analizuoti senovės Egipto bareljefai, kur matosi, žmogus, pavaizduotas su lazda, suriesta koja, o tai – tipiški poliomielito požymiai. Tai – vėlgi virusinė liga, kuri praėjusio amžiaus viduryje ypač pavojinga buvo vaikams. Liga tiesiog pakenkdavo nervus, jie likdavo suparalyžiuoti ir neįgalūs visą gyvenimą“, – kalbėjo jis.
Kada virusai pirmą kartą buvo identifikuoti jau moksliškai? „Manoma, kad pirmasis, kuris ištyrė, kad tai galėtų būti kažkokia medžiaga, kurią mes dabar vadiname virusu, tai buvo tyrinėjamas augalas tabakas. Kažkokia medžiaga sukeldavo ligą, kuri vadinasi tabako mozaika. Taigi pirmieji buvo identifikuoti tabako mozaikos virusai 19 amžiuje.
Manoma, kad tai galėjo būti pirmą kartą identifikuota medžiaga, kuri buvo pavadinta virusu. Virusas lotyniškai reiškia nuodas. Virusų, kaip jie atrodom niekas nematė, net iki praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai vokiečių inžinieriai išrado pirmąjį elektroninį mikroskopą“, – pasakojo mokslininkas.
Organizmas nuolat supamas virusų
Nors šiandien yra pasakoma, kad štai šiemet kuris nors virusas „piktas“, D. Zieniaus aiškinimu, reikia suprasti, kad virusas yra negyvas sutvėrimas.
„Virusas yra genetinė struktūra, viruse dažniausiai būna nuo keturių iki penkių genų ir jis yra specializuotas, adaptuotas pataikyti į ląstelę taikinį. Savo genetinę informaciją jis replikuoja pasinaudodamas mūsų ląstelių sistemomis ir jos kinta jo evoliucijos eigoje, virusas adaptuojasi prie naujų audinių, ląstelių taikinių ir tokiu būdu išlieka gyvas, sveikas ir dauginasi.“
Jis priminė, kad yra virusai, turintys DNR ir RNR, būtent pastarieji visą laiką yra po padidinamuoju virusologų ir epidemiologų stiklu. „Jie yra žymiai pavojingesni dėl to, kad jų genetinės mutacijos žymiai aktyvesnės nei DNR, kurie yra daugmaž stabilūs.
Tai ir yra rizika, kodėl ir kalbame, nes yra klasifikuota kokie 850 zoonotinį potencialą turinčių virusų, kurie galėtų arba sukelia infekcinius susirgimus ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms. Beveik 80 proc. jų yra RNR virusai – jie yra plastiškesni, daugiau keičiasi, tai yra turi galimybę infekuoti tas ląsteles, kurių anksčiau neinfekavo“, – sakė specialistas.
Kita vertus, nors visi dažnai galvoja, kad visi virusai yra patogeniški nuo jų visada užsikrečiame, pašnekovas teigė, kad tokių virusų yra mažiau kaip 1 proc.
„Visi kiti yra foniniai, mes jų turime labai daug. Jie tiesiog gyvena kartu su mumis. Net ir tie virusai, kurie žinomi kaip sukeliantys tam tikras infekcines ligas, jie irgi ne visada mums sukelia ligą – tai priklauso nuo daugybės veiksnių, tarp jų – ir nuo viruso dalelių kiekio“, – sakė D. Zienius.
Jis priminė, kad organizmas visą laiką kovoja su virusais, daug jų yra sunaikinama. „Aišku, dar yra imunotolerancija, tam tikras žmonių skaičius apskritai nėra atsparus net ir foninei infekcijai ir jiems dažniausiai būna visokie rinitai ir pan. Kaip sakoma, jei vieni serga vieną kartą per penkis metus, kiti penkis kartus per vienus metus“, – pastebėjo specialistas.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
